Stanislovas Feliksas DIDŽIULIS
  Gimimo data: 1856-11-14
Gimimo vietovė: Griežionėlių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Bibliografas, tautosakininkas, švietėjas, knygnešys, tremtinys, visuomenininkas

2016-03-20   |   Spausdinti

Gimimo data nustatyta pagal Anykščių parapijos krikšto metrikus. Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1856 m. lapkričio 26 d. Nuo XX a. pradžios informacijos šaltiniuose klaidingai minima gimimo data – 1850 m. lapkričio 20 arba 26 d.

Tėvai: Jonas Didžiulis (1798–1872), kilęs iš Gerkiškių, ir Bogumila Vitkauskaitė-Didžiulienė-Sagatauskienė (apie 1832 – ?) iš Griežionėlių – smulkūs pasiturintys dvarininkai. Užaugo vienintelis vaikas našlio ir jo antrosios žmonos šeimoje, sukurtoje 1856 m. vasario 14 d.

Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, kol po 1863 m. sukilimo 1865 m. ji buvo uždaryta. Tuomet iš trečios klasės buvo tėvų parvežtas į namus, paskui apie 1868–1871 m. privačiai mokėsi pas Andrioniškio filialistą kunigą Antaną Viskantą.

Nuo kūdikystės iki 1906 m. S. Didžiulis gyveno savo gimtinėje Griežionėlėse, 1877 m. sukūręs šeimą jis tvarkė iš mirusio tėvo paveldėtą ūkį – gausios šeimos pragyvenimo šaltinį.

S. Didžiulis jaunystėje, kunigo A. Viskanto paskatintas, pamėgo knygas apie Lietuvą ir lietuviškus raštus, apie 1870 m. pradėjo kaupti asmeninę biblioteką, vėliau ėmė užsisakinėti ir siųstis iš Varšuvos (Lenkija) M. Orgelbrando leidžiamas lietuviškas knygas, kaupė asmeninę biblioteką ir platino lietuvišką spaudą, kovojo prieš jos draudimą.

Spaudos draudimo metais jis sukomplektavo didžiausią Lietuvos provincijoje – per 1000 skirtingų pavadinimų knygų – lituanistinę biblioteką, kuria naudojosi Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius, Vincas Mickevičius-Kapsukas ir kiti to meto inteligentai. Jo biblioteką sudarė legalioji ir slaptoji knygų dalys.

S. Didžiulis sudarė lietuviškos spaudos ir lituanistikos bibliografinių rodyklių, 1880 m. suregistravo Vilniaus viešosios bibliotekos lietuviškas knygas. 1883 m. sumanyto leisti lietuviško laikraščio "Rašliavos pačtas" prospekte jis pranešė, kad renka medžiagą lietuvių bibliografijos darbui ir prašė siųsti jam duomenų apie XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės leidinius ir Mažosios Lietuvos spaudą.

Negalėdamas savo darbų išspausdinti, jis teikė bibliografijos žinių Karoliui Estreicheriui, Silvestrui Baltramaičiui, Mauricijui Mykolui Stankevičiui, Eduardui Volteriui, pats jas platino, perduodamas kitų bibliografų sudarytus bibliotekose esančių lietuviškų knygų sąrašus.

Nuo 1875 m. S. Didžiulis rinko ir tautosaką, užrašinėjo liaudies dainas. Dalis jo surinktos tautosakos tik po mirties buvo išspausdinta leidinyje "Tauta ir žodis" (1926 m.).

XIX a. 8-10 dešimtmečiais Didžiulių šeimos dvarelis Griežionėlėse tapo nelegalios lietuviškos spaudos ir knygnešių centru. S. Didžiulis artimai bendradarbiavo su knygnešiais Jurgiu Bieliniu, Kazimieru Ūdra, Anykščių krašto knygnešiais Jonu Šaučiūnu, Juozu Mickūnaičiu, Mažosios Lietuvos knygnešiais. Jis buvo Lietuvių literatūros draugijos, veikusios Tilžėje, narys, materialiai rėmė Sankt Peterburgo labdaringąją lietuvių ir žemaičių draugiją, padėjo platinti spaudą garsiajai Garšvių knygnešių draugijai, veikusiai 1885–1895 m.

Jo namuose žandarai dažnai darė kratas, į Sankt Peterburgą (Rusija) cenzūrai buvo išsiųsta S. Didžiulio biblioteka, bet po dviejų mėnesių grąžinta. Stasys Jasevičius (Juocevičius) iš Grumbinių kaimo (Anykščių r.) Didžiulių namuose buvo padaręs trijų skyrių spintą, kuri slėpė draudžiamų knygų sandėliuką. Tai – vienintelė Lietuvoje išlikusi iki XXI a. knygų slėptuvė.

S. Didžiulis bendradarbiavo "Aušroje" (1884–1885 m.), rašė "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje" (1891–1895 m.). Jis pasirašinėjo P. Mažulio, J. Mažuolio slapyvardžiais.

1892–1896 m. S. Didžiulis įsijungė į varpininkų veiklą, rašė "Varpe".

Didžiulių šeima artimai bendravo su daugeliu XIX a. pabaigos šviesuomenės žmonių: su klieriku Antanu Karosu, vėliau tapusiu vyskupu, su vyskupu Antanu Baranausku, kuris buvo ir jų dukters Michalinos krikštatėvis, su Jonu Šliūpu, Jonu Jablonskiu ir kitais.

Po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. S. Didžiulis ruošėsi atidaryti Anykščiuose knygyną ir kanceliarinių prekių sandėlį, tačiau kaip nelojalus carinei valdžiai asmuo negavo valdžios leidimo.

1905 m. S. Didžiulis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, paskui 1905–1906 m. dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose, Griežionėlėse buvo įsirengęs pogrindinę spaustuvę, platino socialdemokratinę spaudą, rėmė revoliucionierius. 1906 m. vasario 18 d. per kratą jo namuose pareigūnai rado hektografą (spausdinimo įrenginį) ir Lietuvos socialdemokratų partijos atsišaukimų, politinių brošiūrų, nukreiptų prieš caro valdžią.

Už tai 1906 m. vasarį S. Didžiulis kartu su sūnumis Antanu ir Algirdu Severinu buvo suimtas ir iki 1906 m. liepos 4 d. kalinamas Ukmergės kalėjime. Išleistas jis tęsė pogrindinę veiklą, todėl 1907 m. kovo 10 d. vėl buvo suimtas, kalinamas Kauno kalėjime, 1908 m. gegužės 17 d. Vilniaus teismo rūmuose nuteistas ištremti iki gyvos galvos, atimant bajoro teises. Kai visi skundai buvo atmesti, 1909 m. balandžio 11 d. jis buvo ištremtas į Sibirą.

1909–1917 m. jis gyveno tremtyje iš pradžių Irkutsko gubernijoje, paskui – Christoroždestvenskio kaime Kansko apskrityje (Jenisiejaus gubernija, Sibiras, Rusija). Ten jis taip pat bandė kaupti lituanistinę biblioteką, 1911–1913 m. siųsdinosi knygas iš Lietuvos, ypač domėjosi Antano Baranausko kūrybos leidimais bei moksliniais leidiniais apie jį.

Po Spalio revoliucijos paleistas, 1917–1924 m. S. Didžiulis buvo įsikūręs ir gyveno Jaltoje (Krymas, Ukraina) kartu su ten dirbusia žmona ir dukromis.

1924 m. S. Didžiulis, jau sunkiai sirgdamas, su žmona grįžo į Lietuvą, trumpam buvo apsistojęs pas sūnų Antaną Panevėžyje, paskui iki gyvenimo pabaigos gyveno tėviškėje.

Susituokė 1877 m. rugpjūčio 25 d. Daugailių bažnyčioje, žmona Liudvika Nitaitė-Didžiulienė (1856–1925) – rašytoja. Šeimoje užaugo aštuoni vaikai: Ona Didžiulytė-Sketerienė (1878–1960) – akušerė, Emilija Didžiulytė (1879–1962) – šeimos globotinė po vaikystės traumos, Vytautas Didžiulis (1881–1956) – pedagogas, gamtininkas, Vanda Didžiulytė-Albrechtienė (1881–1941) – gydytoja ir rašytoja, Antanas Didžiulis (1883–1960) – gydytojas, Michalina Didžiulytė-Ševeliovienė (1884–1973) – pedagogė ir knygnešė, Algirdas Severinas Didžiulis (1887–1916) – spaustuvininkas, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė (1888–1968) – pedagogė ir rašytoja.

Mirė 1927 m. gegužės 19 d. Griežionėlėse (Anykščių r.). Palaidotas Padvarninkų (Anykščių r.) kapinėse atskirame kape. Ant kapo pastatytas betoninis paminklas, simbolizuojantis nulaužto ąžuolo kamieną, su įrašais "Karštas ir atkaklus kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę" ir kitais (autorius – skulptorius Bernardas Bučas, 1933 m.), portretinė nuotrauka išlupta.

Kaune, Karo muziejaus sodelio knygnešių sienelėje tarp šimto labiausiai pasižymėjusių knygnešių 1940 m. buvo iškalta ir S. Didžiulio pavardė.

S. Didžiulio gyvenimas ir veikla pristatomi Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne "Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904" (2004 m.) ir šio žinyno 2-ojoje knygoje (2014 m.).

S. Didžiulio bibliotekos leidiniai, paženklinti jo knygos ženklais, saugomi įvairiose Kauno ir Vilniaus bibliotekose: Vilniaus universitete – daugiau kaip 230 egz., Kauno technologijos universitete – 88 egz., Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje – 59 egz., taip pat Anykščiuose, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, yra jų ir pas privačius asmenis. Išleistas katalogas "Stanislovo Didžiulio asmeninė biblioteka" (parengė Nijolė Lietuvininkaitė, 2004 m.).

Didžiulių šeimos sodyboje Griežionėlių kaime buvo įrengtas ir nuo 1968 m. veikia Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinis muziejus – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Rašytojų memorialinio skyriaus ekspozicija. Sodyboje pastatyta skulptūrinė kompozicija "Didžiuliai", vaizduojanti S. Didžiulį ir jo šeimą (autorius – tautodailininkas Pranas Petronis, 2011 m.).

S. Didžiulio ir jo žmonos Liudvikos vardai buvo suteikti Anykščių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai (2007 m.).