Jurgis RUPKA
  Gimimo data: 1839-12-10
Gimimo vietovė: Dimšių k. (Gruzdžių parapija, Šiaulių r.)

Trumpai:
Kunigas, literatas poetas, bažnyčių statytojas, švietėjas

2018-07-30   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1839 m. gruodžio 22 d.

Mokėsi Gruzdžių (Šiaulių r.) Švėgždos pradžios mokykloje, paskui Sedoje (Mažeikių r.), Rietave pas Lauryną Ivinskį. 1861–1866 m. lankė Šiaulių gimnaziją, bet susirgęs jos nebaigė.

1866–1870 m. J. Rupka dirbo mokytoju įvairiuose dvaruose, laukdamas galimybės studijuoti kunigų seminarijoje, į kurią carinės Rusijos valdžia buvo apribojusi priėmimą. 1870–1875 m. jis studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje.

1875 m. kovo 6 d. vyskupas Motiejus Valančius įšventino J. Rupką kunigu.

1875–1876 m. jis buvo Ukmergės vikaras, 1876–1878 m. – Rozalimo (Pakruojo r.) vikaras, 1878–1885 m. – Šiaulėnų (Radviliškio r.) vikaras. Šiaulėnuose jo iniciatyva medžiais buvo apsodintas bažnyčios šventorius, ten pastatytas paminklinis kryžius kunigo J. Rupkos atminimui – išliko tik jo akmeninis postamentas. Dvasininkas Šiaulėnuose ir kitose parapijose platino draudžiamą lietuvišką spaudą, įtraukė į knygnešystę Šiaulėnų gyventoją Mortą Pikelienę.

1885–1888 m. J. Rupka tarnavo Gegrėnų (Plungės r.) Jėzaus Nazariečio bažnyčioje kuratu, buvo Žemaičių Kalvarijos parapijos kunigas  filialistas. Jis apželdino medeliais Gegrėnų kapines.

1888–1894 m. jis buvo Gadūnavo (Telšių r.) Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas, Gadūnave įkūrė Blaivybės draugiją ir įvedė giedojimą lietuvių kalba.

1894–1899 m. jis buvo Alsėdžių (Plungės r.) Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios klebonas. 1898 m. Alsėdžių bažnyčios šventoriuje jis pastatė geležinį kryžių ant akmens postamento, prašydamas parapijiečius melstis. Kryžius su akmeniniame postamente iškaltu įrašu "Tą križių ant / garbies Dieva / pastate Alsie- / džiu klebonas / kunigas / Jurgis Rupko / 1898 m. / prasza sukalbieti / sveika Marije." išlikęs iki šiol.

1899–1900 m. J. Rupka buvo Kartenos (Kretingos r.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas. Jis norėjo imtis naujos bažnyčios statybos Kartenoje, bet nesutarė su vietiniais gyventojais, kuriems nepatiko šio dvasininko nepakantumas girtavimui.

Paskirtas nuo 1901 m. sausio 1 d., 1901–1908 m. J. Rupka buvo Viešintų (Anykščių r.) Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas.

1902–1906 m. Viešintose jis statė naują mūrinę raudonų plytų neogotikinę bažnyčią su 55 metrų aukščio bokštu (architektas ir statybos prižiūrėtojas – Nikolajus Andrejevas). Keletą metų jis organizavo pinigų rinkimą šios bažnyčios statybai ne tik aplinkinėse parapijose, bet ir visoje Žemaičių vyskupijoje. Jis atsisakė tik Viešintų dvaro savininko Komaro finansinės paramos, baimindamasis, kad šis, būdamas stačiatikis, nepaverstų statomos bažnyčios cerkve.

Įrengti Viešintų bažnyčios centriniam altoriui pats J. Rupka paaukojo visas savo santaupas – 1500 aukso rublių, griežtai kontroliavo, kad visi darbai būtų padaryti tik labai kruopščiai. Baigus statybas, dokumentuose buvo aptiktas maždaug tokio dydžio pinigų trūkumas, todėl J. Rupkai vėliau teko teisintis dėl nepakankamai kruopščiai vestos apskaitos.

1908–1929 m., iki gyvenimo pabaigos, J. Rupka gyveno Lygumuose (Pakruojo r.). 1908–1918 m., kol leido sveikata, jis buvo Lygumų Švč. Trejybės parapijos klebonas, paskui liko šioje parapijoje kaip altarista.

1908–1915 m. J. Rupkos iniciatyva Lygumuose buvo pastatyta nauja mūrinė vieno bokšto bažnyčia (architektas – N. Andrejevas). Ten jis panaudojo Viešintose įgytą statybų patirtį, daug ir pats dirbo statybvietėje, o centriniam altoriui įrengti atidavė 3100 aukso rublių iš savo santaupų.

Būdamas aktyvus blaivybės idėjų propaguotojas, 1908 m. Lygumuose jis atgaivino Lietuvos katalikų blaivybės draugijos skyrių ir pradėjo kaupti parapijos bibliotekėlę. 1911 m. kunigas gavo Kauno gubernatoriaus kanceliarijos raštą, adresuotą katalikiškos Blaivybės draugijos Lygumų skyriaus valdybai. Tai buvo leidimas legalizuoti skaitytojų būrelį ir atidaryti biblioteką. Draugijos skyrius veikė iki 1914 m., turėjo iki 1,7 tūkst. narių, jam visą laiką vadovavo J. Rupka.

Amžininkų prisiminimuose J. Rupka liko kaip gamtos mylėtojas ir gerų papročių puoselėtojas, blaivininkas, griežtai ir aktyviai agitavęs prieš girtavimą. Lankydamas mirštančius ligonius, jis buvo dukart sunkiai susirgęs ir pasveiko tik lankydamas šventąsias vietas. Šiuos savo išgijimus jis laikė stebuklingais.

Pastoracinėje veikloje J. Rupka itin rūpinosi vaikų katechizavimu, kruopščiai mokė juos tikėjimo tiesų, ruošdamas Pirmajai Komunijai, kurios iškilmingas ceremonijas labai mėgo.

Kiekvienoje parapijoje J. Rupka sodindavo medelius, o išvykdamas į kitą vietą palikdavo pasodinęs paminklinį medelį savo atminimui. Senatvėje apakęs, jis aukodavo Šv. Mišias iš atminties, sakydavo įsimintinus pamokslus.

J. Rupka buvo tretininkas, didelis Šv. Pranciškaus Asyžiečio gerbėjas. Jis pabrėžtinai nemėgo moterų, atvirai piktindavosi jų apranga ar papuošalais, dėl to pasižymėjo įvairiais keistais poelgiais – kartais laikydavo pamaldas naktimis, kad tik bažnyčioje neliktų nė vienos moters.

J. Rupka rašė eilėraščius moralės, buities temomis, kūrė religines giesmes. Žinomą jo kūrybinį palikimą sudaro 24 eiliuoti kūriniai – daugiau kaip 1700 eilučių. Jo eilėraščiai nuo 1880 m. buvo spausdinami kalendoriuose, "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgoje", "Tėvynės Sarge", "Šaltinyje" ir kitur. Pasirašinėjo J. Didnosio, J. Dyglio slapyvardžiais. Didžioji jo kūrybos dalis liko rankraščiuose, kurių išlikimu pasirūpino Juozas Tumas-Vaižgantas, prilyginęs J. Rupką Antanui Vienažindžiui. Jis sukūrė padėkos giesmes Viešintų ir Lygumų bažnyčių statybų pabaigos ir pašventinimo progoms.

Gyvendamas Viešintose, iš lenkų kalbos jis išvertė ir išleido moralinių apmąstymų knygelę "Dešimt apdumojimų žmonėms, prispaudimuose ir nusiminimuose esantiems" (1907 m.), kuri buvo itin populiari, 1914 ir 1915 m. iš naujo spausdinama. Manoma, kad jis parengė ir dar 1865 m. išleido pirmąjį šios knygelės vertimą į lietuvių kalbą "Deszyms uwogu del asabu smutkuosi ir sielawartuosi atliekuncziu", tuomet pasirašydamas leidinį Jono Jodelaičio slapyvardžiu.

Mirė 1929 m. gruodžio 26 d. Lygumuose (Pakruojo r.). Palaidotas Lygumų naujosiose kapinėse. Kapą ženklina antkapinis paminklas.

Lygumų bažnyčioje XX a. 9-ajame dešimtmetyje buvo įrengtas jos statytojo kunigo J. Rupkos atminimo bareljefas su įrašu: "Lygumų bažnyčios statytojas kun. Jurgis Rupka (1839–1929)".