Eduardas SIMAŠKA
  Gimimo data: 1909-07-22
Gimimo vietovė: Pasusienio k. (Kavarsko parapija, Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas monsinjoras, prelatas, teologas, tremtinys

2015-09-09   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1909 m. rugpjūčio 4 d.

Tėvai: Jurgis Simaška (1861–1952) ir Antanina Linartaitė-Simaškienė (1873–1957) iš Daumantų – religingi žemdirbiai valstiečiai, turėjo 14 hektarų žemės. Buvo jauniausias tarp šešių užaugusių vaikų (įskaitant ir brolį Juozapą iš pirmosios tėvo santuokos). Broliai: Juozapas Simaška (1884–1980) – emigrantas JAV, Vladas Simaška (1896–1986) – kunigas ir Matas Simaška (1901–1995) – žemdirbys ūkininkas, kaimo seniūnas, seserys Liudvika Simaškaitė-Juodienė (1903–1994) – žemdirbė, bažnyčios tarnaitė, ir Kamilė Simaškaitė (1907–1987) – bažnyčios tarnaitė, brolio Vlado šeimininkė. Dar du broliai mirė kūdikystėje, o Leonas Simaška (1906–1921) žuvo paauglystėje.

Vaikystėje piemenavo. 1921 m. baigė Vaišviliškių (Anykščių r.) pradžios mokyklą, porą metų dirbo tėvų ūkyje, kol brolis Matas grįžo iš kariuomenės, tik tuomet 1923–1926 m. nuo antrosios klasės mokėsi Anykščių vidurinėje mokykloje, 1926–1930 m. baigė Ukmergės valstybinę gimnaziją. Mokydamasis dalyvavo ateitininkų veikloje, kol ji valdžios buvo uždrausta. 1930–1936 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, baigė studijas Teologijos skyriaus 10-ojoje laidoje ir įgijo teologinį išsilavinimą. Studijų metais jis buvo kurso seniūnas, prepozitas, seminarijos ceremoniarijus, atsakingas už liturgines apeigas.

1936 m. birželio 21 d. Kauno arkikatedroje arkivyskupas Juozapas Skvireckas jį įšventino kunigu. Kartu buvo įšventintas Jonas Kuzmickis ir kiti kunigai. Pirmąsias Šv. Mišias E. Simaška aukojo Kavarsko (Anykščių r.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

1936–1937 m. E. Simaška tęsė studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, parašė darbą "Dievo karalystė pagal sinoptines Evangelijas" ir gavo teologijos licenciato mokslinį laipsnį.

1937–1938 m. jis buvo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaras ir kartu dirbo Kauno J. Jablonskio pradžios mokykloje tikybos mokytoju. Ten vienas iš jo mokinių buvo būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

1938–1939 m. E. Simaška dirbo Kauno arkivyskupijos kurijos archyvaro padėjėju, notaru. 1939 m. rugsėjį dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje tikybą ir buvo šios mokyklos kapelionas. 1939–1940 m. dirbo Kauno 4-osios valstybinės gimnazijos tikybos dėstytoju ir kapelionu, buvo nelegalios ateitininkų centro valdybos narys, Moksleivių ateitininkų sąjungos dvasios vadas.

1940 m. jis grįžo kaip vikaras į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją. Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje E. Simaška kaip aktyvus ateitininkų veikėjas buvo ieškomas suimti, todėl  pasitraukė iš Kauno, keletą mėnesių slapstėsi, kol 1940 m. gruodį buvo paskirtas Kavarsko (Anykščių r.) parapijos vikaru, čia dirbo iki 1941 m. rugsėjo, kol prasidėjo vokiečių okupacija, slapstydamasis išvengė 1941 m. birželio tremties.

1941–1945 m. E. Simaška buvo Ukmergės valstybinės gimnazijos tikybos dėstytojas ir kapelionas. 1943 m. jis trumpai dirbo Ukmergės mokytojų seminarijos tikybos dėstytoju ir kapelionu. 1943–1944 m. jis buvo ir gimnazistų klasės auklėtojas.

1942–1945 m. jis taip pat buvo Šalkavos (Ukmergės r.) koplyčios kuratas. Čia buvo Vyčio apygardos partizanų rėmėjas, nuodėmklausys, neoficialus partizanų kapelionas, tiekė laisvės gynėjams maistą ir vaistus.

1945 m. E. Simaška trumpai buvo Kelmės parapijos vikaras bei Kelmės mokyklų kapelionas, taip pat Kurtuvėnų parapijos vikaras substitutas. 1945–1946 m. jis buvo Lygumų (Pakruojo r.) bažnyčios vikaras substitutas.

1946 m. birželio 14 d. E. Simaška buvo suimtas, nuteistas 10 metų nelaisvės kaip politinis kalinys ir išvežtas į Sibiro lagerius. Metus praleido Vorkutoje (Rusija), dirbdamas geležinkelio tiesimo per Uralą darbus, po to buvo perkeltas į Intą (Komija, Rusija), dirbo akmens anglies kasyklose. 1949–1956 m. Intoje, pasigaminęs būtiną inventorių, reguliariai aukojo Šv. Mišias.

1956 m. grįžęs iš tremties į Lietuvą E. Simaška buvo paskirtas Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios vikaru ir čia tarnavo iki 1958 m. 1958–1966 m. jis buvo Gruzdžių (Šiaulių r.) parapijos vikaras, 1966–1967 m. tarnavo Viduklės (Raseinių r.) parapijoje vikaru.

1967–1970 m. E. Simaška buvo Šimkaičių (Raseinių r.) Šv. vyskupo Martyno parapijos klebonas, 1970–1977 m. – Skarulių (Pakruojo r.) Šv. Onos parapijos klebonas. 1977–1986 m. tarnavo klebonu Deltuvos (Ukmergės r.) Švč. Trejybės parapijoje. 1986 m. Deltuvoje ir Kavarske jis iškilmingai paminėjo savo kunigystės auksinį jubiliejų, nuo to laiko buvo kunigas jubiliatas.

Nuo 1986 m. liepos 3 d. iki gyvenimo pabaigos jis buvo Šiluvos (Raseinių r.) Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos altarista, įsikūrė ten gyvenusio ir mirusio vyresniojo brolio kunigo Vlado bute. Šiluvoje jis išgarsėjo įsimintinais pamokslais. Nuo 1986 m. jis vedė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos užtarimų liudijimų knygą, kurią XX a. 6-ajame dešimtmetyje pradėjo pildyti jo brolis Vladas Simaška.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvos koplyčioje E. Simaška pasitiko popiežių Joną Paulių II ir lotyniškai papasakojo jam Dievo Motinos apsireiškimo Šiluvoje istoriją.

E. Simaška taip pat buvo Kauno arkivyskupijos prelatas, Kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos narys (nuo 1984 m.) ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos nutarimu sudarytos Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus komisijos narys (nuo 1985 m.).

1990 m. lapkritį popiežius Jonas Paulius II suteikė E. Simaškai Monsinjoro titulą.

E. Simaška apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2004 m.), jis buvo Raseinių Garbės pilietis.

Laisvą laiką skirdavo pamokslams rengti ir sakyti. Jis sukaupė didelį sovietmečio Lietuvos bažnytinės savilaidos knygų rinkinį.

Mirė 2010 m. spalio 27 d. Šiluvoje (Raseinių r.). Palaidotas Šiluvos bazilikos šventoriuje. Kapą ženklina paminklinė kompozicija iš geležinio kryžiaus ir šlifuoto trijų spalvų akmens plokščių ir luitų, įrengta mirties metinėms (2011 m.). Kairiojoje paminklo juodo akmens plokštėje iškaltas įrašas: "Monsinjoras / Eduardas / Simaška / 1909–2010", dešiniojoje – portretinis atvaizdas, kapavietę dengiančioje juodo akmens plokštėje: "Palaiminti / tyraširdžiai: / jie regės / Dievą".

Jo asmeninė biblioteka po mirties buvo išsklaidyta, bažnytinės savilaidos knygas (105 vnt.) 2011 m. perėmė, išsaugojo ir katalogavo knygotyrininkas Domas Kaunas.