Pranas SLIŽYS
  Gimimo data: 1915-12-16
Gimimo vietovė: Traupis (Anykščių r.) »

Trumpai:
Muzikantas vargonininkas, chorvedys, muzikos pedagogas, kompozitorius

2013-11-17   |   Spausdinti

Tėvai: Petras Sližys (1871–1961) – vargonininkas, chorvedys, ir Karolina Sližienė – kaimo dainininkė ir giesmininkė. Užaugo šešių vaikų šeimoje, iš jų broliai Stasys Sližys (g. 1918 m.) ir Bronius Sližys (1920–1987) – vargonininkai ir chorvedžiai, sesuo Stasė Sližytė (g. 1924 m.) – pedagogė.

Pirmasis mokytojas buvo tėvas P. Sližys, mokęs sūnų muzikos rašto ir vargonuoti. Vėliau vargonuoti mokėsi pas Naumiesčio vargonininką H. Žilinską.

1933–1934 m. P. Sližys savarankiškai pradėjo vargonininkauti Leliūnų (Utenos r.) parapijoje. Čia jis suorganizavo apie 60 dalyvių mišrųjį chorą, kurį išmokė sudėtingesnių mišių ir giesmių. Choro giedojimą ir vargonų skambėjimą Leliūnuose yra pagyręs Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.

1934 m. Kaune P. Sližys lankė Konrado Kavecko vadovaujamus vargonininkų-chorvedžių kursus. 1937–1941 m. jis studijavo Kauno konservatorijoje vargonininkavimą ir kompoziciją. Jo dėstytojai buvo žymūs to meto muzikai: Jonas Žukas, Nikodemas Martinonis, Jonas Bendorius, Algirdas Kačanauskas, Juozas Gruodis, Vincas Bacevičius. Studijuodamas dvejus metus buvo "Kauno audinių" choro chormeisteris, dainavo vyrų kvartete kartu su Stepu Graužiniu, Juliu Duršlioku, Petru Visockiu ir kameriniame chore.

1939–1945 m. P. Sližys dirbo Ukmergės mokytojų seminarijoje ir Antano Smetonos valstybinėje gimnazijoje muzikos mokytoju, vadovavo moksleivių chorams, vargonininkavo Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Vokiečių okupacijos metais jis pastatė moksleivių patriotinį miuziklą "Nemuno šalies aidai".

Atvykęs į Vilnių, 1945–1948 m. jis buvo Vilniaus universiteto studentų choro  chormeisteris, 1946–1947 m. – Arkikatedros bazilikos vargonininkas. 1948 m. P. Sližys baigė Vilniaus konservatorijos Konrado Kavecko vargonų klasę, įgijo muzikinį išsilavinimą.

1948–1975 m. jis buvo Vilniaus universiteto akademinio mišriojo choro meno vadovas ir dirigentas.

Šiame chore dainuodavo daugiau kaip 200 merginų ir vaikinų, buvo paruoštas didelis ir įvairus kūrinių repertuaras, surengta apie 600 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, dainuota Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje ir Čekoslovakijoje, dalyvauta respublikinėse ir Baltijos respublikų studentų dainų šventėse "Gaudeamus", konkursuose laimėta pirmųjų ir kitų prizinių vietų. Gražia tradicija tapo jubiliejiniai choro koncertai, kuriems dirigentas parengdavo ir absolventų chorą. 1960 m. studentų chorui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio kolektyvo vardas.

P. Sližys tuo pačiu metu mokytojavo ir vadovavo chorams Vilniaus miesto mokyklose. Vienuolika metų jis dirbo Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, ten vadovavo vaikų ir vyresniųjų klasių merginų chorams, kuriuos lankydavo iki 200 moksleivių. Merginų choras 1946, 1950 ir 1955 m. respublikinių dainų švenčių konkursuose pelnė antrąsias vietas.

1956–1960 m. jis vadovavo Vilniaus švietimo-kultūros technikumo merginų chorui. 1957 m. I respublikiniame jaunimo festivalyje-konkurse choras pelnė laureato vardą, o 1959 m. Vilniaus miesto chorų apžiūroje pripažintas geriausiu sostinės meno kolektyvu. 1960 m. respublikinės dainų šventės chorų konkurse merginos laimėjo antrąją vietą.

1948–1952 m. dirbdamas Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje, P. Sližys pirmasis suorganizavo vaikų chorą.

Nuo 1962 m. jis kiek laiko dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

1961–1965 m. dirigentas vadovavo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos vyrų chorui "Elektronika", kuris irgi savo skambesiu patraukdavo sostinės chorinės muzikos mėgėjus.

1966–1975 m. P. Sližys buvo Vilniaus universiteto Estetinio lavinimo katedros vedėjas, nuo 1971 m. – docentas.

Išėjęs į pensiją, 1977–1983 m. jis vargonininkavo ir vadovavo chorui Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. 1989 m. įkūrė Vilniaus Arkikatedros bazilikos didįjį mišrųjį chorą ir iki 1992 m. jam vadovavo.

P. Sližys buvo 1956, 1958, 1967 ir 1968 m. Baltijos respublikų studentų dainų švenčių "Gaudeamus" Tartu, Rygoje ir Vilniuje dirigentas, jis ir iškėlė idėją rengti tokias šventes. Jis taip pat buvo Vilniaus miesto ir 1960, 1963, 1965, 1970 m. respublikinių dainų švenčių dirigentas, 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje dirigentas, dainų švenčių rengimo komisijų narys, meno mėgėjų kolektyvų konsultantas.

P. Sližys sukūrė ir harmonizavo daug lietuvių liaudies dainų chorams ("Ar aš ne vyšnelė", "Nudavė močiutė", "Gieda gaideliai", "Bėg upelė", "Ar tu sergi, pijokėli mano" ir kt.), parašė lyrinių dainų, giesmių ir mišių. Jo dainos buvo įvertintos respublikinių konkursų premijomis: "Negrįš ta diena, kur praėjo" (žodžiai Kazio Jakubėno, 1940 m.), "Gimtinės beržai" (žodžiai Pauliaus Širvio, 1955 m.),  "Gegelė" (žodžiai Eduardo Mieželaičio, 1967 m.) bei giesmė "O Kristau".

Jis sudarė humoristinių lietuvių liaudies dainų rinkinį "Nesigirk, svainiuk" (1960 m.), išleido kūrinių rinktinę "Mišios, giesmės, dainos" (1995 m.).

P. Sližiui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas (1955 m.), jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1995 m.), jam buvo suteiktas Lietuvos kompozitorių sąjungos Garbės nario vardas.

Buvo vedęs. Sūnus Rimantas Petras Sližys (1936–2012) – mokslininkas elektrochemikas.

Mirė 2004 m. vasario 15 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniuje.

P. Sližio biografija publikuojama Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne "Pasaulio lietuvių chorvedžiai" (1999 m.).