Vladas SLIŽYS
  Gimimo data: 1912-08-23
Gimimo vietovė: Užulieknio k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Mokslininkas inžinierius chemikas technologas, pedagogas

2019-03-25   |   Spausdinti

Tėvai: Antanas Sližys (1878–?) iš Niūronių ir Ona Kisieliūtė-Sližienė (1883–?) iš Antakališkio – valstiečiai žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai. Užaugo septynių vaikų šeimoje su keturiais broliais ir dviem seserimis, tarp jų buvo vyriausias. Broliai ir seserys: Jonas Sližys (1911–1912) – mirė kūdikystėje, Ona Agota Sližytė-Pilkauskienė (1914–1993), Pranas Šližys (1915–2009), Balys Sližys (1917–1944), Juozas Šližys (1920–1973), Emilija Sližytė (1919–1940) ir Antanas Šližys (1928–2012). Pusbrolis (tėvo brolio Jurgio sūnus) Vladislovas Balys Šližys (1924–1998) – dailininkas tapytojas.

1932 m. baigė Panevėžio realinę gimnaziją. 1939 m. baigė studijas Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, apsigynė diplominį darbą "Viskozinio plaušo fabrikas" ir įgijo technologijos inžinieriaus išsilavinimą.

1939–1940 m. V. Sližys dirbo Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos Tyrimų laboratorijoje inžinieriumi. 1940 m. vasarą pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje ją išformavus ir perdavus Kauno universitetui, 1940–1950 m. V. Sližys dėstė Kauno universiteto Neorganinės technologijos katedroje.

1944–1947 ir 1949–1950 m. jis buvo Kauno universiteto Neorganinės technologijos katedros vedėjas, nuo 1950 m. – docentas.

1948 m. jis paruošė ir apsigynė disertaciją "Kreidos mergelio išnaudojimo klausimu", buvo technikos mokslų kandidatas, 1993 m. nostrifikuotas technikos mokslų, technologijos daktaras.

Pertvarkius Kauno aukštąsias mokyklas, 1951–1959 m. V. Sližys dėstė Kauno politechnikos institute, 1951–1956 m. buvo šio instituto Silikatų technologijos katedros vedėjas. Jis dėstė plytininkystės (statybinės keramikos), trąšų, rūgščių ir stiklo technologijos, bendrosios cheminės technologijos kursus, domėjosi mineralinėmis žaliavomis ir jų panaudojimu.

Kiek laiko jis dėstė ir pramonės ekonomikos ir organizavimo kursą, buvo vienas iš pagrindinių ekspertų, sprendžiant chemijos ir statybinių medžiagų pramonės plėtros klausimus Lietuvoje.

Tuo pačiu metu, 1946–1965 m. V. Sližys dirbo Chemijos ir chemijos technologijos institute Statybinių medžiagų laboratorijos vadovu, 1956–1965 m. buvo Silikatų chemijos sektoriaus vadovas. 1966–1982 m. jis buvo Maskvos (Rusija) visasąjunginio trąšų ir insekticidų bei fungicidų instituto Jonavos bazinės laboratorijos viršininkas.

V. Sližiui priklauso 2 išradimai kompleksinių trąšų gamybos srityje. Jis surado būdą skystoms kompleksinėms trąšoms gaminti iš ekstrakcinės fosforo rūgšties, paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių iš rišamųjų medžiagų, stiklo ir trąšų tyrimo bei gamybos, rašė apie kreidos mergelį, molį, dolomitą, kvarcinį smėlį ir jų gaminius, jų pramonės vystymą.

V. Sližys parašė ir išleido knygas:

1949 m. – "Bendroji chemijos technologija" (su kitais autoriais, vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams).

1963 m. – "Bendroji silikatų technologija" (su kitais autoriais, vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams).

1967 m. – "Bendrosios silikatų technologijos laboratoriniai darbai" (su F. Aleinikovu).

1971 m. – "Pranas Jodelė : respublikinės konferencijos statybos medžiagų technologijos klausimais darbai : skirta profesoriaus Pr. Juodelės 100-osioms gimimo metinėms" (su kitais autoriais), "Skystos kompleksinės trąšos" (su Marija Rimkevičiene ir Kaziu Dambrausku, informacinis leidinys).

1972 m. – "Skystųjų kompleksinių trąšų gamybos perspektyvos TSRS ir užsienyje" (rusų kalba, su kitais autoriais).

Susituokė apie 1937 m. Kaune, žmona Genovaitė Tamašauskaitė-Sližienė (apie 1915 – 2002) iš Kauno – nuo XX a. vidurio emigrantė Australijoje. Vaikai: Danutė Sližytė-Morison – pedagogė, emigrantė Australijoje, ir Rimgaudas Sližys (1941–2014) – inžinierius elektrikas, emigrantas Australijoje. Žmonai su vaikais 1944 m. vasarą pasitraukus į Vakarus, liko slaptytis Lietuvoje ir buvo atskirtas nuo šeimos, tik 1956 m. atnaujino bendravimą su artimaisiais, bet dėl politinių aplinkybių su žmona daugiau nebesusitiko, kitų šeimų abu nesukūrė.

Mirė 2002 m. gruodžio 18 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse-panteone.