Juozas STANKŪNAS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Šeškus, J. Stankus
Gimimo data: 1908-01-23
Gimimo vietovė: Mackonių k. (Kurklių parapija, Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas teologas, laisvės gynėjas, politinis kalinys, rašytojas prozininkas

2018-10-15   |   Spausdinti

Tėvai: Kazys Šeškus ir Julė Blažytė-Šeškienė – neturtingi valstiečiai žemdirbiai, turėję 3 hektarus žemės. Augo keturių vaikų šeimoje su dviem broliais ir seserimi.

Mokėsi Vaičiuliškių (Anykščių r.) pradžios mokykloje, baigė Ukmergės valstybinę gimnaziją. 1926–1933 m. studijavo Kauno metropolijos kunigų seminarijoje, kur jos rektoriaus J. Mačiulio-Maironio patarimu pasikeitė pavardę ir tapo Stankūnu. Kartu studijavo ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje, baigė studijas 7-ojoje laidoje ir įgijo teologinį išsilavinimą. Studijų metais dirbo seminarijos bibliotekoje, lankė lietuvių kalbos ir literatūros paskaitas Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

1933 m. balandžio 1 d. buvo įšventintas kunigu. Kartu buvo įšventinti Steponas Pelešynas, Kazimieras Šablevičius, Jonas Klimavičius, Ignas Šaučiūnas, Jonas Morkvėnas ir kiti kunigai.

1933–1934 m. jis tęsė studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete.

1934–1940 m. J. Stankūnas tarnavo Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios vikaru. 1937–1940 m. jis taip pat buvo Kauno 5-osios valstybinės gimnazijos kapelionas, Kauno aukštesniosios moterų dailės darbų mokyklos tikybos dėstytojas, Kauno Mokytojų draugijos rusų gimnazijos tikybos dėstytojas ir kapelionas, 1940 m. – ir Kauno prekybos mokyklos kapelionas.

J. Stankūnas atjautė varginguosius, vadovavo Šv. Vincento Pauliečio Karmelitų skyriui, pastatė dviaukštį pastatą neturtėliams, įrengė jų vaikams darželį ir mokyklą. Jis taip pat steigė Darbininkų draugiją ir dalyvavo jai leidžiant laikraštį "Darbininkas", rašė jam straipsnius.

1940–1941 m. sovietinės okupacijos metu jis buvo tik Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios vikaras. 1941–1944 m. jis toliau dirbo ir Kauno 5-osios gimnazijos kapelionu. 1941 m. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje jis aptarnavo sužeistuosius.

1943–1944 m. J. Stankūnas šalia kitų pareigų dar dėstė tikybą Kauno suaugusiųjų gimnazijoje, o 1944 m. pusmetį buvo ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas.

1944–1945 m. jis buvo Kauno kunigų seminarijos prokuratorius ir kurijos notaras. 1945–1947 m. J. Stankūnas buvo Kauno Prisikėlimo bažnyčios administratorius, 1947 m. – ir Kauno dekanas.

Kunigas J. Stankūnas buvo pogrindinio pasipriešinimo judėjimo dalyvis. 1947 m. pradžioje jis buvo Tauro apygardos vado A. Baltūsio suformuoto prezidiumo nariu ir parašė du labai svarbius laiškus: Lietuvos katalikų kreipimąsi į popiežių Pijų XII (šį kreipimąsi J. Lukša-Daumantas 1947 m. pavasarį nuvežė į Vakarus) ir atvirą laišką Lietuvos katalikų dvasininkijai, kuriame ragino kunigus aktyviau priešintis sovietiniam režimui.

J. Stankūnas ginkluotą kovą laikė neišvengiama siekiant tautos laisvės, kai dauguma kitų kunigų tuo metu teikė partizanams tik materialinę pagalbą arba religinius patarnavimus.

1947 m. J. Stankūnas buvo valdžios prievartaujamas steigti "Lietuvos tautinę bažnyčią", dėl to du kartus vežtas į Maskvą, bet neįkalbėtas. Todėl jis buvo persekiojamas, kelis mėnesius slapstėsi, bet 1947 m. spalio 2 d. buvo areštuotas. 1948 m. liepos 21 d. už kontrrevoliucinę veiklą ir propagandą jis buvo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Išvežtas į Karagandos (Kazachija) lagerius, J. Stankūnas 1948–1951 m. dirbo Džezkazgano vario kasyklų šachtose, 1951–1956 m. – statybose.

1956 m. nusilpusios sveikatos jis buvo išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą. 1956 m. buvo Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios vikaras, bet valdžios netrukus išvarytas iš Kauno, 1956–1957 m. dirbo Užusalių (Jonavos r.) Šv. Antano Paduviečio koplyčios klebonu.

1957–1960 m. J. Stankūnas buvo Lapių (Kauno r.) Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, 1960–1966 m. – Babtų (Kauno r.) Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonas. Dėl valdžios nuolatinio persekiojimo ir šmeižto nusilpus sveikatai, liko Babtuose altarista.

J. Stankūnas nuo jaunystės domėjosi literatūrine veikla, studijuodamas parašė dviejų tomų romaną "Meksikos didvyriai" (1932–1933 m.), dviejų tomų apysaką "Ginklo draugai" (1934–1935 m.) apie Lietuvos Nepriklausomybės kovas. Knygas išleido J. Stankaus slapyvardžiu. 

Mirė 1968 m. liepos 30 d. Babtuose (Kauno r.). Palaidotas Babtų kapinėse, kapą ženklina paminklas.

Gimtajame Mackonių kaime buvo pastatytas kryžius J. Stankūno atminimui (autorius – Kostas Tolušis, 1991 m.).