Ferdinandas STULGINSKIS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Ferdynand Stulginski
Gimimo data: 1819-12-19
Gimimo vietovė: Joniškaičių k. (Lygumų parapija, Pakruojo r.)

Trumpai:
Kunigas, teologas, politinis kalinys ir tremtinys

2014-09-22   |   Spausdinti

Tėvai: Juozapas Stulginskis ir Marijona Lukoševičiūtė-Stulginskienė – dvarininkai bajorai.

1819 m. gruodžio 21 d. Lygumų parapijos klebonas Felicijonas Lukoševičius jį pakrikštijo Lygumų bažnyčioje Ferdinando Tomo Juozapo vardais, krikštatėviai buvo kilmingieji kapitonas Ferdinandas Mališauskas ir Kotryna Lukoševičiūtė.

Baigė penkių klasių Kražių (Kelmės r.) gimnaziją. 1838–1841 m. mokėsi Varnių (Telšių r.) dvasinėje seminarijoje, 1841–1842 m. studijavo Vilniaus dvasinėje akademijoje. 1842 m. ją perkėlus į Sankt Peterburgą (Rusija), 1842–1845 m. tęsė studijas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, ją baigė teologijos magistro laipsniu.

Grįžusį po studijų į Varnius F. Stulginskį pertvarkomos diecezinės Varnių kunigų seminarijos rektorius Motiejus Valančius nuo 1845 m. rudens paskyrė šios seminarijos dėstytoju, bažnytinio giedojimo ir apeigų profesoriumi, taip pat pavedė jam eiti ekonomo pareigas. 1845–1850 m. seminarijoje dirbęs jos valdybos narys F. Stulginskis buvo vienas iš lietuvybės puoselėtojų, XIX a. viduryje pavertusių Varnius lietuvybės ir lietuvių kultūros židiniu, taip pat sumanus seminarijos ūkio tvarkytojas.

1850–1863 m. F. Stulginskis buvo Anykščių klebonas ir Utenos dekanato dekanas. Anykščiuose jis ugdė vikarus: 1851 m. – Juozapą Gedminą, 1851–1852 m. – Ignotą Smilgevičių, 1851–1853 m. – Jokūbą Jamontą, 1853–1854 m. – Antaną Norvaišą, 1854–1856 m. – Konstantiną Januškevičių, 1856–1858 m. – Antaną Kaladinską, 1858–1859 m. – Julijoną Kšivickį, 1859–1861 m. – Feliksą Vereiką, 1861–1863 m. – Justiną Siesickį, 1862–1863 m. – Joną Jacevičių.

Itin uoliai atsiliepęs į Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus raginimus, jis išgarsėjo kaip aktyvus blaivybės propaguotojas, girtavimą tramdęs ir itin drastiškais veiksmais – fizinėmis bausmėmis. Už tai jis ir jam talkinęs vikaras Justinas Siesickis sulaukė pirklių pasipriešinimo, buvo skundžiami bažnytinei vadovybei, o 1862 m. klebonas skųstas ir Kauno gubernatoriui, tuomet jį užstojo vyskupas M. Valančius.

1861–1863 m. F. Stulginskis sakė prieš carinę valdžią ir jos politiką nukreiptus pamokslus, bendravo su valstiečių sukilimo vadais Antanu Mackevičiumi ir Zigmu Sierakausku, 1863 m. pavasarį lankėsi sukilėlių stovykloje Teresbore.

1863 m. balandžio pabaigoje klebonas buvo apkaltintas kaip propagandistas, skleidęs sukilimo idėjas tarp savo parapijiečių. Anykštėnams paliudijus, kad jis skaitė bažnyčioje sukilėlių manifestą ir lankėsi jų susibūrimuose, F. Stulginskis buvo suimtas, kalintas Ukmergėje, paskui citadelėje Vilniuje.

Teismo pripažintas antros kategorijos nusikaltėliu, kaltu neištikimybe ir išdavikiškais veiksmais prieš vyriausybę, F. Stulginskis buvo nubaustas 8 metams katorgos, iš jo atimtas kunigo titulas ir dvarininko luomas, konfiskuotas visas jo turtas.

1863 m. F. Stulginskis buvo ištremtas į Usoljės gyvenvietę (Irkutsko sritis, Sibiras, Rusija), kur 1863–1868 m. gyveno tremties sąlygomis ir dirbo druskų kasyklose. Iš Anykščių parapijos jis kiek laiko gaudavo paramą – Anykščių klebonas Simonas Gutauskas jam siuntė per metus po 100 sidabro rublių (valstybė tremtiniams pragyventi per metus duodavo tik 6 sidabro rublius), todėl dvasininkas neskurdo, paremdavo ir kitus tremtinius.

Nuo 1868 m. jis persikėlė į Tunkos (Buriatija, Rytų Sibiras, Rusija) dvasininkų tremtinių bendruomenę, kurioje buvo susitelkę dauguma iš Lietuvos ir Lenkijos po sukilimo pralaimėjimo ištremtų dvasininkų. Šioje bendruomenėje jis turėjo autoritetą tarp kunigų, vienerius metus buvo renkamas bendruomenės seniūnu. Tunkoje F. Stulginskis tarp tremtinių ir vietos gyventojų išgarsėjo kaip gero tabako augintojas ir puikus gėlininkas. Po amnestijos 1873 m. iš Tunkos jis išvyko ir grįžo į Europą.

Yra žinių, kad 1884–1886 m. F. Stulginskis kiek laiko gyveno Mintaujoje (dabar – Jelgava, Latvija).

Amžininkų prisiminimai liudijo F. Stulginskį buvus tvirtavaliu gamtos žmogumi: jis pats sau daręs chirurgines operacijas, nuo viršugalvio nusipjovęs auglį ir iš naujo sulaužęs bei susidėjęs blogai sugydytą koją.

Mirė 1892 m. vasario 11 d. Smolenske (Rusija). Palaidotas Smolensko kapinėse. Kapas buvo paženklintas horizontalia akmens plokšte su iškaltu įrašu lenkų kalba: "Ksiądz Ferdynand / Stulginski / zakonczyl / tu... (neįskaitoma) / 1892 r. lutego 11 dnia / wieku lat 75." 

Minint 1863 m. sukilimo 150-metį, Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklinis kryžius su įrašais: "1863 / Mes tiesėm kelią / laisvai Lietuvai / 1850–1860 m. Anykščių klebonui, sukilėlių rėmėjui / ir tremtiniui Ferdinandui Stulginskiui / ir visiems laisvės siekusiems anykštėnams." (autorius – tautodailininkas Pranas Petronis, 2013 m.).