Juozas BALTUŠIS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Albertas Juozėnas
Gimimo data: 1909-04-14
Gimimo vietovė: Ryga (Latvija)

Trumpai:
Rašytojas prozininkas, dramaturgas, publicistas, visuomenininkas

2018-02-20   |   Spausdinti

Gimimo data pagal krikšto metrikų įrašą – 1909 m. balandžio 17 d. Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1909 m. balandžio 27 d.

Seneliai: Rapolas Juozėnas (1831–1881) ir Veronika Vilutytė-Juozėnienė (1842–1882) – valstiečiai žemdirbiai, Juozapas Baltušis ir Uršulė Stančikaitė-Baltušienė – valstiečiai žemdirbiai. Tėvai: Karolis Juozėnas (1872–?) iš Butėnų ir Marijona Baltušytė-Juozėnienė (1882–?) iš Puponių (Kupiškio r.). Sesuo Marijona Juozėnaitė (1907–?) – vienuolė, brolis Leonardas Juozėnas (1914–?) – kariškis, karo lakūnas, literatas. Dar trys broliai Jonas, Alfonsas ir Edvardas mirė vaikystėje.

1909 m. balandžio 19 d. buvo pakrikštytas Rygos katalikų bažnyčios Šv. Alberto filijoje, krikštatėviai buvo Petras Baltušis ir Ona Pakštaitė.

Pirmojo pasaulinio karo metais tėvams pasitraukus į Rytus, 1914–1918 m. augo Rusijoje: Maskvoje, Žemutiniame Naugarde, Caricyne (dabar – Volgogradas).

Su tėvais atvykęs į Lietuvą, 1918–1929 m. jis gyveno Puponių kaime (Kupiškio r.), piemenavo ir bernavo taip pat ir tėvo tėviškėje Anykščių rajono kaimuose.

Nuo 1929 m. J. Baltušis gyveno Kaune. Jis dirbo spaustuvėse pasiuntiniu, raidžių rinkėju, savarankiškai mokėsi, bendradarbiavo spaudoje.

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940–1941 m. jis iškilo kaip sovietinės santvarkos šalininkas ir rėmėjas, dirbo laikraščio "Jaunasis valstietis" redakcijoje, buvo radijo komiteto redaktorius.

Palikęs šeimą Kaune, Antrojo pasaulinio karo metais jis pasitraukė į Rusiją, 1942–1944 m. dirbo radijo komitete Maskvoje.

1944–1946 m. J. Baltušis buvo Lietuvos radijo komiteto pirmininkas. 1946–1954 m. jis dirbo literatūrinio žurnalo "Pergalė" vyriausiuoju redaktoriumi, 1958–1962 m. buvo Lietuvos kinematografijos darbuotojų sąjungos organizacinio biuro pirmininkas. 1946–1954 m. jis taip pat ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretoriaus pareigas.

1947–1975 ir 1980–1990 m. J. Baltušis buvo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Liaudies švietimo ir kultūros komisijos narys. 1959–1967 m. jis buvo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas. 
 
1970–1975 m. ir 1980–1986 m. J. Baltušis dirbo Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininku. 

Nuo 1932 m., rašytojo Kazio Borutos paskatintas, jis pradėjo rašyti ir spausdinti apsakymus, debiutavo apsakymų almanache "Darbas". Vėliau J. Baltušis parašė ir suvaidino 56 humoristines radijo pjeses "Dėdės Silvestro kieme".

J. Baltušio kūryba pasižymi sodria kalba, gyvu ir įtaigiu pasakojimu, tačiau jo kūrinių siužetus ryškiai deformuoja sociologinės ir politinės schemos. Vertingiausia jo kūrybinio palikimo dalimi dabarties kritikai laiko autobiografinės dilogijos "Su kuo valgyta druska" pirmąją dalį, parašytą 1973 m., – autentišką pasakojimą apie XX amžiaus pirmojo ketvirčio įvykius iš vaiko ir paauglio perspektyvos.

J. Baltušis parašė ir išleido knygas:

1940 m. – "Savaitė prasideda gerai" (apsakymų rinkinys).

1943 m. – "Baltieji dobiliukai" (apsakymų rinkinys, kitas leidimas – 1951 m.).

1947 m. – "Gieda gaideliai" (drama).

1952 m. – "Rinktinė" (apsakymai, drama).

1956 m. – "Anksti rytelį" (pjesė).

1957 m. – "Parduotos vasaros", I dalis (novelių romanas, kitas leidimas – 1985 m.).

1959 m. – "Kas dainon nesudėta" (kelionių apybraiža).

1963 m. – "Aš jau ne piemenė" (apsakymas).

1965 m. – "Valiusei reikia Alekso" (apsakymų rinkinys, kitas leidimas – 1968 m.).

1967 m. – "Tėvų ir brolių takais" (kelionių apybraiža).

1969 m. – "Parduotos vasaros", II dalis (novelių romanas, kitas leidimas – 1985 m.).

1971 m. – "Nežvyruotu vieškeliu" (apsakymų rinktinė).

1973 m. – "Su kuo valgyta druska", I dalis (beletrizuoti atsiminimai).

1975 m. – "Žodis apie žmogų" (apybraiža apie Joniškio rajono Kepalių kolūkio brigadininką Alfonsą Tamulį).

1976 m. – "Su kuo valgyta druska", II dalis (beletrizuoti prisiminimai).

1979 m. – "Sakmė apie Juzą" (romanas, kiti leidimai: 1980, 1981, 1982, 1984, 1989 m.).

1985 m. – "Pasakymai ir atsakymai" (apybraižos, recenzija, interviu, kitas leidimas – 1988 m.).

1959–1969 m. buvo išleisti 5 tomų J. Baltušio "Raštai", 1974–1988 m. išėjo jo raštų 9 tomų leidinys. 1981–1983 m. buvo išleisti aštuonių tomų J. Baltušio "Raštai".

J. Baltušis taip pat parašė scenarijų kino filmui "Aušra prie Nemuno" (su Jevgenijumi Gabrilovičiumi, 1952 m.). Pagal jo noveles buvo sukurti kino filmai: "Mums nebereikia" (rinkinyje "Gyvieji didvyriai", 1959 m.), "Virto ąžuolai" (1976 m.).

Jis išvertė iš rusų į lietuvių kalbą V. Belovo, Dž. Ikramio, M. Lasilos, A. Tamsarės kūrinių.

J. Baltušio romanas "Parduotos vasaros" buvo išverstas į rusų, lenkų, baltarusių, latvių, ukrainiečių, tadžikų, uzbekų ir armėnų kalbas, "Sakmė apie Juzą" išversta į rusų, čekų ir prancūzų (1990 m.)kalbas, "Su kuo valgyta druska" – į rusų kalbą.

Jo drama "Gieda gaideliai" Lietuvos teatruose buvo pastatyta ir vaidinama 1947, 1948, 1958 ir 1971 m., ji taip pat buvo vaidinama Lenkijos ir Čekoslovakijos teatruose. Pjesė "Anksti rytelį" buvo pastatyta 1953 m. Novelių romanas "Parduotos vasaros" buvo inscenizuotas 1965 m., o jo fragmentai buvo radiofonizuoti 1958 ir 1970 m. 

Apie jį buvo sukurtas dokumentinis kino filmas "Kine – Juozas Baltušis" (1979 m.).

J. Baltušis buvo dukart apdovanotas Lietuvos SSR valstybine premija: už romanus "Parduotos vasaros" (1957 m.) ir "Sakmė apie Juzą" (1980 m.). Jis gavo pirmąją Kelmės rajono Žemaitės kolūkio įsteigtą Julijos Žymantienės-Žemaitės literatūrinę premiją už apsakymą "Ko nepasakė Laukys" (1966 m.).

J. Baltušiui buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio meno veikėjo vardas (1954 m.), jis buvo Lietuvos SSR liaudies rašytojas (nuo 1969 m.).

Jam taip pat buvo suteiktas Kupiškio krašto Garbės piliečio vardas, daug medžiagos apie jį eksponuojama Kupiškio etnografijos muziejuje veikiančioje ekspozicijoje "Kupiškio krašto garbės piliečiai".

J. Baltušiui buvo suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas (1976 m.). Po viešų prosovietinių J. Baltušio pareiškimų lemtingomis Lietuvai 1990-ųjų pavasario dienomis šis vardas Anykščių rajono tarybos sprendimu jam buvo panaikintas.

Laisvalaikiu mėgo keliauti pėsčiomis ir važiuotas, aplankė daug užsienio šalių, nuo 1969 m. nuolat rašė dienoraštį.

Vedė 1937 m., žmona Vanda Petrauskaitė-Juozėnienė. Žmonai išvykus į JAV, išsiskyrė. Dukterys: Rita Juzėnaitė-Baltušytė (Zavišienė) (g. 1938 m.) – žurnalistė, gyvena Australijoje, Violeta Juozėnaitė-Pulikienė (1941–2001) – architektė, kino dailininkė, gyveno JAV, po mirties urna su jos pelenais palaidota šalia tėvo. Anūkės: Akvilė Zavišaitė (1962–1991) – dailininkė, palaidota Australijoje, Julija Pulikaitė-Leskauskienė (g. 1974 m.) ir Simona Pulikaitė-Balkelienė (g. 1976 m.), abi gyvena JAV.

Vedė 1948 m., žmona Monika Mironaitė (1913–2000) – aktorė. Įdukra Dagnė Jakševičiūtė-Jefremovienė (g. 1941 m.) – aktorė, teatrologė. Išaugino Dagnės sūnų Roką Valaitį (g. 1962 m.) –dailininkas, dizaineris.

Mirė 1991 m. vasario 4 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Kapą ženklina skulptūrinė kompozicija – grubaus apdirbimo akmens luite ištašytas sėdinčio kaimo žmogaus atvaizdas, kairėje ir dešinėje iškalti įrašai: "Monika / Mironaitė / 1913–2000" ir "Juozas / Baltušis / 1909 1991". Kapavietę juosia žema masyvių akmens luitų tvorelė, šalia jos prie kapo stovi keraminė piemenėlio statula su knyga "Parduotos vasaros" po pažastimi.

J. Baltušio romanas "Sakmė apie Juzą" interneto portalo www.lrytas.lt surengtoje skaitytojų apklausoje pateko į Lietuvos Respublikos šimtmečio knygų šimtuką ir jame užėmė 11-ąją vietą – aukščiausią tarp Anykščių krašto literatūros kūrėjų kūrinių, parašytų 1918–2017 m. (2018 m.).

Išsami J. Baltušio biografija pateikta Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje "Svėdasai : praeitis ir dabartis : teminis straipsnių rinkinys. T. 1" (2012 m.). Išleista Dagnės Jakševičiūtės memuarinė knyga "Gyvenom socializme : prisiminimai apie Juozą Baltušį" (2013 m.). J. Baltušio kilmė atskleista Onos Zinaidos Jackūnienės monografijoje "Jackūnai : giminės istorija" (2014 m.).