Antanas ŠOVA
  Gimimo data: 1902-01-25
Gimimo vietovė: Laviškio k. (Taujėnų parapija, Anykščių r.) »

Trumpai:
Kariškis pulkininkas, vadovas, laisvės gynėjas, Vyties Kryžiaus ordininkas, politinis kalinys

2020-01-10   |   Spausdinti

Gimimo data kitų šaltinių duomenimis – 1902 m. vasario 5 d.

Tėvai: Pranciškus Šova (1879 – po 1941) ir Ona Ungurytė-Šovienė (?–1902) – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 12 hektarų žemės. Motinai mirus ir tėvui vėl vedus, augino pamotė Julijona Pauliulytė-Šovienė. Broliai: Klemensas Šova (1909–1951) – geležinkelio tarnautojas, politinis kalinys, miręs lageryje, Vytautas Šova (1924–?) – laisvės gynėjas, politinis kalinys. Dėdės (tėvo broliai) Klemensas Šovys (1886–1955) – kunigas teologas, kraštotyrininkas, ir Ignotas Bernatavičius (1868–1938) – kunigas bažnyčių statytojas.

1914 m. baigė Taujėnų (Ukmergės r.) pradžios mokyklą. Dėdės kunigo K. Šovio skatinamas ir remiamas 1915–1919 m. mokėsi Kauno "Saulės" gimnazijoje.

1919 m. sausio 9 d. iš penktosios klasės A. Šova įstojo savanoriu į formuojamą Lietuvos kariuomenės 2-ąjį (nuo 1919 m. gruodžio 5 d. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo) pėstininkų pulką. Sausio–kovo mėnesiais jis mokėsi mokomojoje kuopoje-puskarininkių mokykloje, paskui tęsė mokslą ir 1919 m. liepos 6 d. baigė Kauno karo mokyklą jos pirmojoje laidoje.

Nuo 1919 m. liepos jis tęsė karinę tarnybą 2-ajame pėstininkų pulke Daugpilio fronte kaip puskarininkis, 1-osios kulkosvaidžių kuopos vadas. 1919 m. liepos–lapkričio mėnesiais A. Šova dalyvavo karinėse operacijoje prieš Raudonąją armiją prie Dauguvos ir prieš Pavlo Bermonto-Avalovo baltagvardiečius ties Radviliškiu ir Šiauliais. Už pasižymėjimą drąsa ir sąžiningumu 1919 m. spalio 30 d. A. Šovai buvo suteiktas leitenanto karinis laipsnis, o nuo 1919 m. gruodžio jis buvo 3-osios kulkosvaidžių kuopos jaunesnysis karininkas.

1920 m. A. Šova su kariniu daliniu buvo perdislokuotas į Pietų Lietuvą ir kovojo su baltalenkiais, kautynėse prie Giedraičių (Molėtų r.) 1920 m. spalio 31 d. buvo sužeistas, bet po poros savaičių vėl kovėsi. Vėliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje Žemaitijoje.

Nuo 1923 m. jis buvo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-ojo pėstininkų pulko 8-osios kuopos vado pavaduotojas, nuo 1924 m. – vyresnysis leitenantas. 2-ajame ir 5-ajame pėstininkų pulkuose jis ėjo poskyrio vado, vyresniojo vado, kulkosvaidžių ir šaulių kuopos vado pareigas.

1925 m. A. Šova baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją, 1925–1927 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete veterinariją.

1926 m. gruodį A. Šova, tarnaudamas vyresniuoju leitenantu 2-ajame pėstininkų pulke Kaune, Šančiuose, dalyvavo valstybės perversme. Jis buvo vienas iš pulko karininkų, išvedusių karius iš kareivinių į miestą. A. Šova buvo perversmo šalininkas, įsitikinęs jo reikalingumu. Įgaliotas perversmo vadų, jis pranešė Ministrų kabinetui, kad jo nariai yra laisvi ir gali savo valia atsistatydinti.

Po sukilimo jis priklausė karinei tarybai, buvo sekretorius teismo posėdyje, kuriame buvo nuteisti sušaudyti keturi komunistai: Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys ir Rapolas Čarnas, apkaltinti komunistinio perversmo organizavimu.

1927 m. rugpjūčio 1 d. už uolią ir sąžiningą tarnybą A. Šovai buvo suteiktas kapitono laipsnis.

1927–1928 m. A. Šova mokėsi Lietuvos kariuomenės aukštųjų karininkų tobulinimosi kursuose VII laidoje, 1928 m. išlaikė konkursinius egzaminus ir su valstybės stipendija 1928–1930 m. studijavo karybą Prahos (Čekija) generalinio štabo akademijoje, baigęs studijas stažavosi 5-ojoje Čekoslovakijos divizijoje Česke Budejovicuose.

1930 m. A. Šova buvo paskirtas į 4-ąjį armijos skyrių aprūpinimo-tiekimo skyriaus viršininku su teise vadovauti atskiram daliniui. Pratybose ir poligone jis ėjo įvairias operatyvinės veiklos karininko pareigas, kiek laiko dirbo generalinio štabo operacijų skyriuje, buvo skyriaus viršininkas.

1932–1934 m. A. Šova Aukštojoje karo mokykloje skaitė paskaitas apie generalinio štabo taktiką ir tarnybą, vedė pėstininkų taktikos eksperimentinius užsiėmimus, taip pat skaitė paskaitas įvairiuose vadų kursuose ir dėstė pėstininkų bei tarnybų taktiką.

1933 m. jis atliko bataliono vado praktiką 2-ajame pėstininkų pulke Kaune, paskui gavo pulkininko leitenanto karinį laipsnį ir 1934 m. vasario–rugpjūčio mėnesiais tarnavo 2-ojo pėstininkų pulko šarvuočių rinktinės vadu. 1934–1936 m. jis buvo Lietuvos kariuomenės Rikiuotės skyriaus viršininkas, 1936–1940 m. – Lietuvos kariuomenės štabo 3-ojo (mobilizacijos) skyriaus viršininkas, 1940 m. vasarą – vėl kariuomenės Rikiuotės skyriaus viršininkas.

1937 m. A. Šova buvo jauniausias Lietuvos kariuomenės karininkas, kuriam buvo suteiktas generalinio štabo pulkininko karinis laipsnis. 

A. Šova rašė straipsnius karinėmis ir politikos temomis "Kardui", "Mūsų žinynui", "Kariui", "Trimitui", "Vairui", "Lietuvos aidui", "Židiniui".

Politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms jis nepriklausė.

Po sovietinio perversmo nuo 1940 m. liepos 15 d. iki rugpjūčio 30 d. A. Šova buvo 29-ojo teritorinio korpuso Rikiuotės skyriaus viršininkas. Nusprendęs persikelti su šeima į Vokietiją, 1941 m. sausį jis buvo atleistas iš pareigų kariuomenėje. 1941 m. kovą jis buvo suimtas, kaltinamas dalyvavimu 1919 m. kovose prieš Raudonąją armiją ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 m. birželį A. Šova kartu su grupe aukšto rango Lietuvos karininkų buvo išvežtas į Baltarusiją, į Červenės kalėjimą, kur turėjo būti sušaudytas.

Per karo belaisvių egzekuciją Červenėje 1941 m. birželio 26 dieną jis apsimetęs negyvas ir taip išvengė mirties, o 1941 m. liepos 9 d. grįžo į Lietuvą.

1941–1944 m. jis gyveno šeimos ūkyje Kazimieravoje (Kauno r.) ir ūkininkavo, dirbo 50 hektarų žemės. Nuo 1942 m. jis įsitraukė į pogrindžio veiklą, 1943 m. dirbo pogrindinės karinės "Kęstučio" organizacijos generaliniame štabe, buvo karo operacijų skyriaus viršininkas – rengė instrukcijas, formavo organizacijos strategiją ir taktiką, kiek laiko redagavo periodinį leidinį "Tėvynės kančios". Už pastangas gauti ginklų vokiečių okupacinės valdžios buvo suimtas ir 1943–1944 m. kelis mėnesius kalintas.

Išėjęs į laisvę, 1944 m. A. Šova buvo vienas iš generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. vasario 16 d. organizuotos Vietinės rinktinės vadų, šios rinktinės Mobilizacijos skyriaus viršininkas. Jo pastangomis buvo paslėptos mobilizacinės bylos ir taip išsaugota nuo persekiojimo daug rinktinės savanorių.

Vokiečiams 1944 m. gegužės 15 d. suėmus Vietinės rinktinės vadovybę, tarp jų ir A. Šovą, jis ir vėl sugebėjo pabėgti naktį iš autobuso, kuriuo buvo vežamas, netoli Rygos (Latvija). Jis slapta grįžo į Lietuvą, gyveno pogrindyje Utenoje, paskui Kauno rajone, pakeitė savo pavardę – tapo Antanu Laukaičiu, girininku, slapstėsi nuo gestapo Seredžiuje (Jurbarko r.) pas dėdę kunigą K. Šovį, paskui Butrimonyse (Alytaus r.). A. Šova tuo metu atsisakė stoti į buriamą Tėvynės Apsaugos Rinktinę, nepritarė lietuvių karininkų ir kareivių dalyvavimui karo veiksmuose jau akivaizdžiai pralaiminčios vokiečių kariuomenės pusėje.

1944 m. rudenį A. Šova perėjo į Prūsiją, atsidūrė Garmišo (Garmisch, Bavarija, Vokietija) karo pabėgėlių stovykloje, paskui iki 1949 m. gyveno Partenkirchene, buvo šalia veikusios Garmišo pabėgėlių stovyklos komiteto pirmininkas.

1949–1951 m. A. Šova gyveno Miunchene ir buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) karinio sektoriaus vedėjas, VLIK ryšininkas su JAV okupacine administracija.

Jis rinko ir siuntė lietuvius jaunuolius į amerikiečių žvalgybos mokyklą Kaufboirene (Kaufbeuren, Bavarija), dėl šios misijos nuolat buvo sovietinio saugumo akiratyje, buvo ieškomas ir persekiojamas. A. Šova palaikė Lietuvos pogrindinę kovą prieš sovietinę okupaciją, tačiau pasisakė prieš atvirą partizaninę kovą su okupantais, tvirtindamas, kad jai nėra sąlygų. Nesutikdamas su VLIK nuostata tęsti kovą, iš užimamų pareigų jis pasitraukė.

1951 m. A. Šova su šeima išvyko į JAV ir ten liko iki gyvenimo pabaigos. Iš pradžių jis gyveno Naujojoje Britanijoje (New Britain, Konektikuto valstija), vertėsi gėlininkyste, o sulaukęs pensijos persikėlė į Krovn Pointą (Crown Point, Indianos valstija), turėjo mėsinės gyvulininkystės ūkį, paskui dirbo asistentu sūnaus Algirdo veterinarijos klinikoje.

A. Šova buvo Amerikos lietuvių bendruomenės narys, skaitydavo paskaitas renginiuose. Jis taip pat bendradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje, rašė Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ir kariško gyvenimo klausimais.

A. Šova apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-osios rūšies III laipsnio ordinu (1927 m.), Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu (1935 m.) ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1939 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1928 m.), Latvijos Nepriklausomybės 10 metų (1928 m.) ir Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų (1928 m.) jubiliejiniais medaliais.

Vedė 1921 m. birželio 6 d. Tirkšliuose (Mažeikių r.), žmona Lidija Bieliauskaitė-Šovienė (1902–1997) – medikė akušerė. Šeimoje išaugo trys sūnūs ir dvi dukros: Algirdas Šova (g. 1925 m.) – veterinarijos gydytojas, emigrantas JAV, Liuda Šovaitė (g. 1927 m.),  Drąsutis Šova (g. 1928 m.), Nijolė Šovaitė (g. 1931 m.) ir Jurgis Šova (g. 1940 m.).

Laisvalaikiu mėgo keliauti.

Mirė 1994 m. sausio 24 d. Krovn Pointe (Crown Point, Indianos valstija, JAV). Palaidotas Krovn Pointo Švč. Marijos kapinėse.

Sūnus Algirdas Šova parengė ir išleido A. Šovos atsiminimų ir pamąstymų knygą "Savanoris visam gyvenimui" (2004 m.). Jis taip pat atgabeno ir perdavė Krašto apsaugos savanorių pajėgų bibliotekai 60 knygų anglų kalba karine-istorine tematika iš A. Šovos asmeninės bibliotekos.

Vyties Kryžiaus kavalieriaus Antano Šovos gyvenimas ir žygdarbiai įamžinti Viliaus Kavaliausko enciklopediniame žinyne "Lietuvos karžygiai : Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)" 6-ajame tome (2014 m.).