Ignotas BERNATAVIČIUS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Bernotavičius
Gimimo data: 1868-11-23
Gimimo vietovė: Paežerių k. (dabar – Vagilkos k., Troškūnų parapija, Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas bažnyčių statytojas, švietėjas spaudos platintojas

2018-08-23   |   Spausdinti

Tėvai: Justinas Bernatavičius (?–1876) ir Konstancija Griganavičiūtė-Bernatavičienė-Šovienė (apie 1844 – 1914) – valstiečiai žemdirbiai. Brolis Juozapas Bernatavičius (1870–1871) mirė vaikystėje.

1868 m. lapkričio 25 d. Troškūnų bažnyčioje jį pakrikštijo šios parapijos vikaras Vincentas Žementauskas, krikštatėviai buvo valstiečiai Ignotas Griganavičius ir Veronika Bernatavičiūtė.

Šeimai persikėlus, nuo vaikystės augo Maldenių kaime (Kavarsko parapija, Anykščių r.). Tėvui anksti mirus ir motinai ištekėjus antrąkart, augo su patėviu Kazimieru Šova (?–1909) ir naujoje šeimoje gimusiais vaikais. Broliai ir seserys: Veronika Šovaitė (apie 1878 – ?), Pranciškus Šova (1879 – po 1914), Rapolas Šovys (apie 1881 – po 1914), Marija Šovaitė (apie 1883 – po 1914), Klemensas Šovys (1886–1955) – kunigas teologas ir kraštotyrininkas, Monika Šovaitė (apie 1889 – ?). Sūnėnas (brolio Pranciškaus sūnus) Antanas Šova (1902–1994) – kariškis, laisvės gynėjas.

Mokėsi Ukmergės mokykloje, paskui Šiaulių vyrų gimnazijoje baigė 5 klases. Būdamas gimnazistas, lietuviškos spaudos draudimo metais jis platino spaudą: atveždavo į Kavarską spaudos leidinių, dainų knygelių. 1890–1895 m. studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje, studijų metais būrė tautiškai nusiteikusius lietuvius klierikus, dainuodavo lietuviškas dainas.

1895 m. kovo 18 d. I. Bernatavičius buvo įšventintas kunigu.

1895–1897 m. jis tarnavo vikaru Rogovkos (Nautrėnų) Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijoje tuometinėje Vitebsko gubernijoje (dabar – Rėzeknės savivaldybė, Latvija), 1897–1903 m. buvo Žurovičių parapijos klebonas tuometinėje Mogiliovo gubernijoje (dabar – Rogačiovo rajonas, Gomelio sritis, Baltarusija).

1903–1918 m. I. Bernatavičius buvo Rogačiovo Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas tuometinėje Mogiliovo gubernijoje ir arkivyskupijoje (dabar – Gomelio sritis, Baltarusija). 1903–1905 m. jis kartu ėjo ir keturklasės Rogačiovo mokyklos kapeliono pareigas, nuo 1905 m. buvo Rogačiovo realinės gimnazijos kapelionas. 1911–1918 m. jis buvo Rogačiovo-Bychovo dekanato dekanas.

Tarnaudamas Rogačiove, I. Bernatavičius ten 1910–1912 m. pastatė mūrinę neogotikinę katalikų bažnyčią, kleboniją ir ūkio pastatus. Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918 m. jis priglaudė Rogačiove daug pabėgėlių iš Lietuvos, tarp jų – ir kraštietį kunigą Feliksą Dėdelę.

Iš sovietinės Baltarusijos 1918 m. grįžęs į Lietuvą, jis kiek laiko gyveno tėviškėje Troškūnų parapijoje, paskui grįžo į Rogačiovą ir apie 1923–1925 m. ten vėl tarnavo klebonu, buvo Rogačiovo-Bychovo dekanato dekanas. Vėliau jo statyta bažnyčia buvo apleista, paversta sandėliu ir XX a. pabaigoje virto griuvėsiais, bet nuo XXI a. pradžios atstatoma ir restauruojama.

1925 m. vėl grįžęs į Lietuvą, 1925 m. nuo pavasario iki rudens I. Bernatavičius buvo Siesikų (Ukmergės r.) Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos vikaras.

1925 m. rugsėjo 18 d. jis buvo paskirtas pirmuoju Dabužių (Anykščių r.) Kristaus į Dangų Žengimo bažnyčios kuratu, vėliau klebonu, šias pareigas ėjo 1925–1934 m.

1926 m. suformavus Panevėžio vyskupiją, I. Bernatavičiaus rūpesčiu buvo įkurta šios vyskupijos Anykščių dekanato Dabužių parapija. Jis ėmėsi inicatyvos statyti Dabužių bažnyčią vietoj senos koplyčios ir 1929 m. pradėjo darbus. Trūkstant lėšų statyboms, klebonas atidavė ir savo sukauptas, iš Rusijos parsivežtas santaupas, tėviškės miško medieną, daug pats sunkiai dirbo, gyvendamas nebaigtoje statyti ir nešildomoje klebonijoje.

1933 m. uždengęs Dabužių bažnyčios stogą ir virš jo iškėlęs kryžių, 1934 m. vasarą dėl nusilpusios sveikatos I. Bernatavičius paliko Dabužius, nebaigęs statybos ir įsižeidęs dėl parapijiečių nedėkingumo ir vyskupijos kaltinimų, kad per ilgai statantis bažnyčią, apsigyveno Kavarsko parapijoje Pienionių dvare pas kunigą Petrą Legecką. Šiam netrukus mirus, jis gyveno giminių valdomame gimtinės ūkyje Paežerių kaime, buvusiame Troškūnų miške šalia Vagilkos kaimo (Anykščių r.), senatvėje skurdo.

Mirė 1938 m. sausio 25 d. Paežeriuose (Anykščių r.). Palaidotas Kavarsko (Anykščių r.) kapinėse prie Kavarsko parapijos kunigų. Kapą XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje ženklino irstantis betoninis paminklas su kryželio liekanomis, buvo nukritusi balto marmuro plokštė su įrašu "Ignacas Bernotavičius 1869–1938 Dabužių klebonas ir bažnyčios statytojas". Nuo 2013 m. kapą ženklina juodo šlifuoto akmens paminklas-kryžius su iškaltu įrašu: "Kunigas / Ignacas / Bernotavičius / 1869–1938 / Dabužių klebonas / Bažnyčios statytojas".