Klemensas ŠOVYS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Šova
Gimimo data: 1886-11-15
Gimimo vietovė: Maldenių k. (Kavarsko parapija, Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas, mokslininkas teologas, bažnyčių statytojas, kraštotyrininkas, visuomenininkas

2018-08-20   |   Spausdinti

Tėvai: Kazimieras Šova (?–1909) ir Konstancija Griganavičiūtė-Bernatavičienė-Šovienė (apie 1844 – 1914). Broliai ir seserys: Veronika Šovaitė (apie 1878 – po 1914), Pranciškus Šova (1879 – po 1914) ir Monika Šovaitė (apie 1889 – po 1914), Rapolas Šovys (apie 1881 – po 1914), Marija Šovaitė (apie 1883 – po 1914). Brolis iš motinos pirmosios santuokos Ignotas Bernatavičius (1868–1938) – kunigas bažnyčių statytojas. Sūnėnas (brolio Pranciškaus sūnus) Antanas Šova (1902–1994) – kariškis, laisvės gynėjas. 

1898 m. baigė liaudies mokyklą, 1898–1904 m. mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje. Būdamas gimnazistas, dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime, kartu su bendraklasiu V. Žilinsku platino lietuviškus atsišaukimus. 1904–1908 m. studijavo aukštesniuosius mokslus Romos (Italija) Lenkų kolegijoje, 1908–1913 m. popiežiškojo Gregoriano universiteto Romoje Filologijos ir teologijos fakultete studijavo teologiją.

1912 m. K. Šovys buvo įšventintas kunigu. 

1913 m. jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis.

1912–1914 m. K. Šovys buvo vikaras Rokiškyje, talkino klebonui Martynui Jankauskui. Paskirtas 1914 m. sausio 18 d., iki kovo pabaigos jis buvo vikaras Debeikiuose (Anykščių r.), talkino klebonui Domininkui Mikšiui.

1914 m. pavasarį jis išvyko į Kauną ir 1914–1919 m. buvo Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijos vikaras ir Kauno mokytojų seminarijos kapelionas, 1918–1920 m. – ir Kauno Pažaislio vienuolyno bažnyčios rektorius, 1919–1922 m. – Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios kuratas. 1919 m. Pažaislyje jis įsteigė Lietuvių katalikų jaunuomenės Pažaislio kuopą ir buvo jos pirmininkas.

1916–1917 m. K. Šovys taip pat buvo Kauno Žemaičių kunigų seminarijos profesorius, dvasios tėvas. 1915–1916 m. pusmetį jis buvo pirmasis Kauno lietuviškos gimnazijos, kurią įkūrė "Saulės" draugija, direktorius, kartu ten dėstė tikybą ir vokiečių kalbą. Iki 1922 m. jis ėjo ir Kauno kalėjimo kapeliono pareigas.

Paskirtas 1922 m. spalio 30 d., 1922–1944 m. K. Šovys buvo Seredžiaus (Jurbarko r.) Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, 1934–1944 m. – ir Veliuonos dekanato vicedekanas. Nuo 1922 m. jis buvo ir Seredžiaus vidurinės mokyklos tikybos mokytojas, 1926–1936 m. ir 1941–1944 m. – Belvederio (Jurbarko r.) aukštesniosios pienininkystės mokyklos kapelionas, tikybos mokytojas. 

1935–1939 m. K. Šovys buvo ir 3-ojo pėstininkų Vytauto Didžiojo pulko vicekapelionas Seredžiuje dislokuotame 2-ajame batalione, 1935 m. pašventino naujas Seredžiaus kareivines. Kaip itin gerai užsirekomendavęs 1939 m. jis buvo paskelbtas ginkluotųjų pajėgų prelatu.

K. Šovys perėmė nebaigtus Seredžiaus bažnyčios, suniokotos Pirmojo pasaulinio karo metais, remonto darbus ir juos tęsė, 1923 m. įrengė šventoriuje laikiną stulpinės konstrukcijos varpinę ir įtaisė joje varpą. Matydamas, kad karo nualinti tikintieji neįstengs atstatyti nugriautų bažnyčios bokštų, K. Šovys sudarė Bokštų atstatymo komitetą, kuriam pats ir pirmininkavo, ir 1930 m. kreipėsi pagalbos į visus Lietuvos tikinčiuosius, į užsienio lietuvius su prašymais paremti tokią iniciatyvą. Taip K. Šovio iniciatyva 1930–1931 m. bokštai buvo atkurti, tęsiamas bažnyčios remontas: 1934 m. ji perdažyta, 1938–1939 m. stogas uždengtas nauja skarda, o 1939 m. įvesta elektra. Antrojo pasaulinio karo metais jis rūpinosi išsaugoti Seredžiaus bažnyčią nuo sugriovimo.

Parapijos jubiliejaus proga K. Šovys surinko duomenis apie visus Seredžiaus parapijoje iki 1935 m. dirbusius dvasininkus, kaupė bažnyčios istorijos žinias. 1923 m. Seredžiaus parapiją vizitavęs Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius gerai įvertino K. Šovio švietėjišką ir organizacinę veiklą. Nuo 1923 m. jis globojo Seredžiuje susibūrusias Tretininkų kongregacijos nares. 1929 m. jo rūpesčiu Seredžiuje buvo įkurtas Šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrius, klebonas buvo jo dvasios vadas. Nuo 1932 m. jis vadovavo ateitininkų kuopelei, nuo 1933 m. buvo Seredžiaus Švč. Sakramento brolijos dvasinis vadovas. 1936 m. įkūrus Krikščioniškojo mokslo draugijos Seredžiaus skyrių, K. Šovys jam vadovavo, teikė pagalbą angelaičiams, skaitė paskaitas.

Jis yra vienas iš 159 Lietuvos dvasininkų – žydų gelbėtojų. Norėdamas išgelbėti, Seredžiuje pakrikštijo keturių asmenų žydo Evenus šeimą.

1944–1948 m. K. Šovys buvo Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos administratorius. Radviliškyje vietoj karo metais iki pamatų sugriautos bažnyčios jis įrengė laikinuosius maldos namus, rūpinosi naujos bažnyčios statyba, bet pateko į vyskupo nemalonę ir buvo pažemintas į altaristas ir 1948–1949 m. tarnavo Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios administratoriumi. Tačiau netrukus jo sugebėjimai organizuoti bažnyčių atstatymo darbus buvo pripažinti ir įvertinti, jis buvo pakviestas toliau juos realizuoti.

1949–1950 m. K. Šovys tarnavo Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, 1950–1955 m., iki gyvenimo pabaigos, buvo šios bažnyčios klebonas. 1953–1955 m. jis buvo ir Šiaulių dekanato dekanas.

K. Šovio rūpesčiu buvo atstatyta ir restauruota per karą gaisro nusiaubta Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – dabar katedra.

Amžininkų prisiminimuose K. Šovys išliko kaip kruopštus ir tvarkingas, pareigingas dvasininkas, itin atsakingai tvarkęs dokumentus, mokėjęs paprastai bendrauti su parapijiečiais.

Mirė 1955 m. Šiauliuose. Palaidotas Šiaulių senosiose kapinėse šalia kitų kunigų. Kapą ženklina akmeninis kryžius su įrašais: "A A / Kunigas / Dr. Klemensas Šovys / 1886–1955 / Šiaulių dekanas, Šv. Petro ir / Povilo bažnyčios klebonas / ir atstatytojas. / ... Pailsai bedirbdamas / – gyvenk ilsėdamasis ramybėje! / Requiem aeternam..." .

Seredžiaus bažnyčioje įrengta atminimo lenta šioje parapijoje tarnavusiems kunigams, joje iškaltas įrašas: "Parapijoje klebonavo: / ... / Kun. Klemensas Šovys 1922–1944 / ...".