Tėvai: Vytautas Landsbergis (g. 1932 m.) – muzikologas, politikas, ir Gražina Ručytė-Landsbergienė (g. 1930 m.) – muzikantė pianistė, tremtinė. Sesuo Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė (g. 1960 m.) – muzikologė.

1968-1979 m. mokėsi Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. 1979-1985 m. studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, baigė lietuvių filologijos studijas. Studijuodamas šoko ir dainavo Vilniaus universiteto folkloro kolektyve "Ratilio", dainavo pritardamas gitara.

1988-1991 m. studijavo Tbilisio (Gruzija) Šota Rustavelio teatro institute kino režisūrą, bet turėjo nutraukti studijas dėl toje šalyje kilusio pilietinio karo. 1991 m. gilino kino žinias pas J. Meką Anthology Film Archives Niujorke (JAV) ir Lenkijoje – pas K. Kiesliovskį ir K. Zannussį, 1996 m. stažavosi jaunųjų Europos teatro režisierių kursuose Anglijoje.

1983-1985 m. V. V. Landsbergis dirbo Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju.

1985-1988 m. jis buvo laikraščio "Lietuvos pionierius" estetinio lavinimo skyriaus vedėjas, 1992-1993 m. – žurnalo "Veidas" kultūros skyriaus vedėjas.

Nuo 1989 m. V. V. Landsbergis kuria dokumentinius filmus. 1993 m. jis įkūrė kino ir video studiją "A Propos", 1994-1999 m. buvo šios studijos direktorius, 2000-2006 m. – direktoriaus pavaduotojas, režisierius.

Studijoje "A Propos" jis kuria filmus – vaidybinius bei dokumentinius, taip pat vaizdo klipus, taip pat suteikia sąlygas kurti kitiems jauniems menininkams, būdamas jų filmų prodiuseris.

2007 m. V. V. Landsbergis su žmona R. Landsbergiene įkūrė knygų leidyklą "Dominicus Lituanus", kuri leidžia literatūrą vaikams.

Jis suorganizavo Jono Meko kino filmų festivalį Vilniuje (2005 m.). Dabar V. V. Landsbergis kuria Jono Meko centrą Lietuvoje.

V. V. Landsbergis kaip kino režisierius sukūrė apie 20 dokumentinių ir du vaidybinius filmus. Vaidybiniam filmui vaikams "Jonukas ir Grytutė" jis pats parašė ir scenarijų pagal brolių Grimų pasaką. Jis taip pat yra dokumentinio filmo "Dienoraščio akimirkos" apie savo tėvą V. Landsbergį (1997 m.) scenarijaus bendraautoris, muzikinio filmo "Karininko romansas" ir savo dokumentinių filmų scenarijaus autorius.

V. V. Landsbergio režisuoti filmai:

1989 m. – "Tėvas" (apie poetą Vytautą Bložę).

1990 m. – "Koncertas" (apie vakarus pas poetą Kornelijų Platelį).

1992 m. – "Pragaras" (apie dailininką Šarūną Sauką).

1993 m. – "Perlojos respublika", "Petras Repšys" (apie dailininką P. Repšį).

1994 m. – "Penkios novelės apie Stasį" (apie dailininką Stasį Eidrigevičių).

1995 m. – "Baladė apie Daumantą" (apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą).

1996 m. – "Vilties Prezidentas" (apie ambasadorių Stasį Lozoraitį), "Dvi seserys" (apie suvalkietes muziejininkes).

1997 m. – "Sabas" (apie krepšininką Arvydą Sabonį), "Kapinių sargas" (apie Marijampolės kapinių sargą).

1998 m. – "Epitafija ant poeto kapo", "Apie apreiškimus" (apie regėtoją Anelę Matijošaitienę).

1999 m. – "Karininko romansas" (muzikinis vaizdo klipas – romanso ekranizacija).

2000 m. – "Jono Meko antologija" (apie avangardinio kino pradininką J. Meką).

2001 m. – "Švendubrės šamanas" (apie poetą V. Bložę), "Vilius Orvydas" (apie savamokslį skulptorių V. Orvydą), "Svečiuose pas Vytautą Kašubą" (apie dailininką V. Kašubą).

2002 m. – "Iš niekur, į niekur" (apie rašytoją Grigorijų Kanovičių).

2003 m. – "Visa teisybė apie mano tėvą" (apie politiką Vytautą Landsbergį), "Jonukas ir Grytutė" (vaidybinis, pasaka vaikams ir suaugusiems).

2004 m. – "Verdenė" (apie poetę Nijolę Miliauskaitę), "Niujorkas – mano šuo" (apie J. Meką), "Dabar ir mūsų mirties valandą" (apie žmones, grįžusius iš komos), "Apsireiškimai Jonukui" (apie vaiko kelionę po apsireiškimų vietas).

2005 m. – "Iš karčemėlės" (muzikinis vaizdo klipas).

2006 m. – "Liudvikas" (apie poetą L. Jakimavičių).

2008 m. – "Kai aš buvau partizanas" (vaidybinis, pagal savo scenarijų).

2009 m. – "Nuo pasaulio stogo" (apie Tibeto pabėgėlius Indijoje).

V. V. Landsbergis dalyvavo filmų festivaliuose Bornholme (Švedija), Leipcige (Vokietija), Paryžiuje (Prancūzija), Londone (Didžioji Britanija), Rygoje (Latvija), Zline (Čekija).

Jo filmas "Sabas" buvo apdovanotas prizu už geriausią režisūrą Sportinių filmų festivalyje Bolonijoje (Italija, 1996 m.), Maskvos (Rusija) kino festivalyje jis buvo išrinktas žiūrovų filmu (1997 m.). "Karininko romansas" tapo Lietuvos televizijos žiūrovų geriausiu muzikiniu filmu (2000 m.). Tarptautiniame kino festivalyje "Arsenalas" Rygoje (Latvija) V. V. Landsbergio filmas "Vilius Orvydas" pelnė "Kodak Vision" apdovanojimą (2002 m.). 

1995 m. – S. Parulskio "Iš gyvenimo vėlių" (Šiaulių dramos teatras), V. V. Landsbergio "Kelionė į pasaulio galą" (Vilniaus teatras "Lėlė"). 

2001 m. – "Kalėdų bobutės pasakos" (Keistuolių teatras).

2003 m. – "Daktaras ir Mangaryta" pagal J. Basanavičiaus pasakas (Šiaulių dramos teatras), "Intymūs reikalai" pagal I. Bergmaną (Šiaulių dramos teatras).

2004 m. – "Lelijos romanas" pagal B. Vianą (Šiaulių dramos teatras).

2005 m. – D. Čepauskaitės "Kiauliaganys" (Kauno valstybinis dramos teatras), V. V. Landsbergio "Pelytė Zita" (Keistuolių teatras), "Vilis" (Vilniaus teatras "Lėlė").

2006 m. – J. Vaiškūno ir D. Vaiškūnienės "Eglė žalčių karalienė" (Klaipėdos dramos teatras), V. V. Landsbergio "Bunkeris" (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

2007 m. – V. V. Landsbergio "Uodų pasakos" (pastatymo trupė Anykščiuose). 

Nuo 2005 m. V. V. Landsbergis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 1980 m. jis rašo eilėraščius, vėliau ėmė kurti Vytės Nemunėlio personažo Rudnosiuko istorijas ir kitas pasakas vaikams bei suaugusiems.

Nuo 1980 m. pasirašinėja su raide V tarp vardo ir pavardės, kad nebūtų painiojamas su tėvu V. Landsbergiu. Nuo 1999 m. jis rašo straipsniu ir esė į įvairius interneto portalus.

V. V. Landsbergis parašė ir išleido knygas:

1989 m. – "Pasakojimai apie namus" (eilėraščiai).

1990 m. – "Pasakos nepasakos" (eilėraščiai).

1993 m. – "Rudnosiuko istorijos : atsiminimai, esė, nesąmonės" (pasakos, kiti leidimai – 1995, 2004, 2006, 2007, 2008 m.).
 
1999 m. – "Obuolių pasakos : 26 dalykėliai" (pasakos, kiti pataisyti leidimai – 2005, 2006 m.), "Tik sapnininkas : trisdešimt keturi eilėraščiai".

2003 m. – "Angelų pasakos" (pasakos, Evangelijos parafrazės, kiti leidimai – 2006, 2007 m.).

2004 m. – "Arklio Dominyko meilė" (pasakos, kitas leidimas – 2005 m.), "Lunatikų dainos" (eilėraščiai).

2005 m. – "Pelytė Zita" (apysaka-pasaka, kitas leidimas – 2006 m.), "Žuveliukas" (eiliuota pasaka), "Berniukas ir žuvėdros : pasaka paaugusiems vaikams ir jų tėveliams".

2006 m. – "Kiaušinių pasakos" (eiliuota pasaka), "Julijos sapnai" (pasaka), "Tinginių pasakos" (pasaka).

2007 m. – "Briedis Eugenijus : pasakos apie meilę ir kitus nesusipratimus", "Debesys, panašūs į žmones : 41 eilėraštis", "Šisbeitas" (straipsnių ir esė rinkinys), "Kiškis Pranciškus" (pasaka), "Gediminas ir keturi seneliai" (pasaka vaikams, iliustravo sūnus Jonas Landsbergis), "Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes : antroji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių rugiagėlę" (pasakos, kitas papildytas leidimas – 2009 m.), "Skruzdėlytė Birutė" (pasakos).

2008 m. – "Obuolių pasakos ir kriaušių" (smagiai papildytas "Obuolių pasakų" leidimas), "Baltoji knyga : nūdienos šviesuolių mintys apie Lietuvą ir jos ateitį" (publicistikos rinkinio sudarytojas).

2009 m. – "Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo" (apysaka-pasaka), "Pranciškus ir jo senelis Palemonas" (pasaka), "Pasaka ne pasaka apie alkoholį" (su Nida Žemaitiene ir Aurelijumi Veryga).

2010 m. – "Trys pjesės : Daktaras ir Mangaryta. Vilis. Bunkeris", "Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto" (apysaka-pasaka).

Į švedų kalbą išversta V. V. Landsbergio knyga "Arklio Dominyko meilė" (vertė Anna Harrison, iliustravo Sigutė Ach, 2006 m.), į latvių kalbą – "Tinginių pasakos" (vertė Janis Elsbergas, 2008 m.). 

Pagal jo "Rudnosiuko istorijas", "Obuolių pasakas", "Angelų pasakas" ir "Briedį Eugenijų" Lietuvos teatruose buvo pastatyta keletas spektaklių. Pagal knygą "Arklio Dominyko meilė" V. V. Landsbergis parašė ir libretą operai.

V. V. Landsbergis kuria dainas ir jas pats jas atlieka, pritardamas gitara. Jis išleido savo dainų garso įrašų plokšteles: "Kaimiečių mantros" (2004 m.), "Žiauriai gražūs romansai" (2005 m.), "Aš visai nežinau kodėl" (2006 m.), "Angelas ant stogo" (2006 m.), "Sapnas" (2007 m.), "Trylika brolių" (2009 m.), įgarsino pasaką "Dominyko meilė" (2006 m.).

1993 m. V. V. Landsbergio pasakų knyga "Rudnosiuko istorijos" išrinkta geriausia metų knyga vaikams. 2004 m. geriausia knyga vaikams ir paaugliams išrinkta jo ir dailininkės S. Ach knyga "Arklio Dominyko meilė".

Kultūros ministerija apdovanojo V. V. Landsbergį prizu už geriausią lietuviškos dramaturgijos spektaklį "Daktaras ir Mangaryta" (2003 m.). Jis gavo Švietimo ministerijos premiją už pastarųjų metų nuopelnus vaikų literatūrai (2006 m.). Nacionalinės dramaturgijos festivalyje "Versmė" jis buvo apdovanotas už spektaklio vaikams "Pelytė Zita" pastatymą (2006 m.).

Už asmeninį indėlį, įamžinant pasipriešinimo dalyvių ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą, V. V. Landsbergis buvo apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi (2007 m.).

2003 m. V. V. Landsbergis įsigijo sodybą ir nuo to laiko su pertraukomis gyvena Anykščiuose. Jis yra Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegijos narys (nuo 2006 m.).

Laisvalaikį skiria meditacijai, kelionėms, gamtos ir dvasinio (ezoterinio) pasaulio stebėjimui ir studijavimui.

Žmona Ramunė Landsbergienė (g. 1965 m.) – bibliotekininkė, studijos "A Propos" direktorė. Vaikai: Gabrielius (g. 1982 m.), Jonas (g. 1990 m.), Elena (g. 1991 m.), Julija (g. 1998 m.), Severija (g. 2000 m.).