Vytautas V. LANDSBERGIS
  Gimimo data: 1962-05-25
Gimimo vietovė: Vilnius

Trumpai:
Rašytojas poetas, prozininkas, dramaturgas, kino ir teatro režisierius, visuomenininkas

2016-07-20   |   Spausdinti

Tėvai: Vytautas Landsbergis (g. 1932 m.) – muzikologas, politikas, ir Gražina Ručytė-Landsbergienė (g. 1930 m.) – muzikantė pianistė, 1949–1957 m. tremtinė. Sesuo Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė (g. 1960 m.) – muzikologė.

1968–1979 m. mokėsi Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. 1979–1985 m. studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, baigė lietuvių filologijos studijas. Studijuodamas šoko ir dainavo Vilniaus universiteto folkloro kolektyve "Ratilio", dainavo pritardamas gitara.

1983–1985 m. V. V. Landsbergis dirbo Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. 1985–1988 m. jis buvo laikraščio "Lietuvos pionierius" estetinio lavinimo skyriaus vedėjas.

1988–1991 m. jis studijavo Tbilisio (Gruzija) Šota Rustavelio teatro institute kino režisūrą, bet turėjo nutraukti studijas dėl toje šalyje kilusio pilietinio karo. 1991 m. gilino kino žinias pas Joną Meką Anthology Film Archives Niujorke (JAV) ir Lenkijoje – pas Krzysztofą Kiesliowskį ir Krzysztofą Zanussį.

1992–1993 m. V. V. Landsbergis buvo žurnalo "Veidas" kultūros skyriaus vedėjas.

Nuo 1989 m. V. V. Landsbergis kuria dokumentinius filmus. 1993 m. jis įkūrė kino ir video studiją "A Propos", 1994–1999 m. buvo šios studijos direktorius, 2000–2006 m. – direktoriaus pavaduotojas, režisierius. 1996 m. jis stažavosi jaunųjų Europos teatro režisierių kursuose Anglijoje.

Studijoje "A Propos" jis kuria filmus – vaidybinius bei dokumentinius, taip pat vaizdo klipus, taip pat suteikia sąlygas kurti kitiems jauniems menininkams, būdamas jų filmų prodiuseris.

2007 m. V. V. Landsbergis su žmona R. Landsbergiene įkūrė knygų leidyklą "Dominicus Lituanus", kuri leidžia literatūrą vaikams.

Jis suorganizavo Jono Meko kino filmų festivalį Vilniuje (2005 m.). Dabar V. V. Landsbergis kuria Jono Meko centrą Lietuvoje.

V. V. Landsbergis kaip kino režisierius kuria dokumentinius ir vaidybinius filmus. Vaidybiniam filmui vaikams "Jonukas ir Grytutė" jis pats parašė ir scenarijų pagal brolių Grimų pasaką. Jis taip pat yra dokumentinio filmo "Dienoraščio akimirkos" apie savo tėvą V. Landsbergį (1997 m.) scenarijaus bendraautoris, muzikinio filmo "Karininko romansas" ir savo dokumentinių filmų scenarijaus autorius.

V. V. Landsbergio režisuoti filmai:

1989 m. – "Tėvas" (apie poetą Vytautą Bložę).

1990 m. – "Koncertas" (apie vakarus pas poetą Kornelijų Platelį).

1992 m. – "Pragaras" (apie dailininką Šarūną Sauką).

1993 m. – "Perlojos respublika", "Petras Repšys" (apie dailininką P. Repšį).

1994 m. – "Penkios novelės apie Stasį" (apie dailininką Stasį Eidrigevičių).

1995 m. – "Baladė apie Daumantą" (apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą).

1996 m. – "Vilties Prezidentas" (apie ambasadorių Stasį Lozoraitį), "Dvi seserys" (apie suvalkietes muziejininkes).

1997 m. – "Sabas" (apie krepšininką Arvydą Sabonį), "Kapinių sargas" (apie Marijampolės kapinių sargą).

1998 m. – "Epitafija ant poeto kapo", "Apie apreiškimus" (apie regėtoją Anelę Matijošaitienę).

1999 m. – "Karininko romansas" (muzikinis vaizdo klipas – romanso ekranizacija).

2000 m. – "Jono Meko antologija" (apie avangardinio kino pradininką J. Meką).

2001 m. – "Švendubrės šamanas" (apie poetą V. Bložę), "Vilius Orvydas" (apie savamokslį skulptorių V. Orvydą), "Svečiuose pas Vytautą Kašubą" (apie dailininką V. Kašubą).

2002 m. – "Iš niekur, į niekur" (apie rašytoją Grigorijų Kanovičių).

2003 m. – "Visa teisybė apie mano tėvą" (apie politiką Vytautą Landsbergį), "Jonukas ir Grytutė" (vaidybinis, pasaka vaikams ir suaugusiems).

2004 m. – "Verdenė" (apie poetę Nijolę Miliauskaitę), "Niujorkas – mano šuo" (apie J. Meką), "Dabar ir mūsų mirties valandą" (apie žmones, grįžusius iš komos), "Apsireiškimai Jonukui" (apie vaiko kelionę po apsireiškimų vietas).

2005 m. – "Iš karčemėlės" (muzikinis vaizdo siužetas).

2006 m. – "Liudvikas" (apie poetą L. Jakimavičių).

2008 m. – "Kai aš buvau partizanas" (vaidybinis, pagal savo scenarijų).

2009 m. – "Nuo pasaulio stogo" (apie Tibeto pabėgėlius Indijoje).

2011 m. – "Partizano žmona" (apie Juozo Lukšos-Daumanto žmoną Nijolę Bražėnaitę, su Agne Marcinkevičiūte).

2013 m. – "Trispalvis" (apie partizaninę kovą už Lietuvą).

2016 m. – "Vaineta" (apie cerebriniu paralyžiumi sergančios mergaitės kasdienybę).

V. V. Landsbergis dalyvavo filmų festivaliuose Bornholme (Švedija), Leipcige (Vokietija), Paryžiuje (Prancūzija), Londone (Didžioji Britanija), Rygoje (Latvija), Zline (Čekija).

Jo filmas "Sabas" buvo apdovanotas prizu už geriausią režisūrą Sportinių filmų festivalyje Bolonijoje (Italija, 1996 m.), Maskvos (Rusija) kino festivalyje jis buvo išrinktas žiūrovų filmu (1997 m.). "Karininko romansas" tapo Lietuvos televizijos žiūrovų geriausiu muzikiniu filmu (2000 m.). Tarptautiniame kino festivalyje "Arsenalas" Rygoje (Latvija) V. V. Landsbergio filmas "Vilius Orvydas" pelnė "Kodak Vision" apdovanojimą (2002 m.). 

V. V. Landsbergis rašo pjeses, kurias pats ir stato įvairiuose šalies teatruose ar burdamas pastatymų trupes, taip pat režisuoja kitus pastatymus šalies teatrų scenose.

Svarbiausi V. V. Landsbergio pastatymai teatrų scenose:

1992 m. – Liudviko Jakimavičiaus ir V. V. Landsbergio "Komunistinės nostalgijos" (su Gintaru Varnu, "Šėpos" teatras).

1995 m. – Sigito Parulskio "Iš gyvenimo vėlių" (Šiaulių dramos teatras), V. V. Landsbergio "Kelionė į pasaulio galą" (Vilniaus teatras "Lėlė"). 

2000 m. – "Kalėdų bobutės pasaka" (Keistuolių teatras).

2002 m. – "Daktaras ir Mangaryta" pagal Jono Basanavičiaus pasakas (Šiaulių dramos teatras).

2003 m. – "Intymūs reikalai" pagal Ingmarą Bergmaną (Šiaulių dramos teatras).

2004 m. – "Lelijos romanas" pagal B. Vianą (Šiaulių dramos teatras).

2005 m. – D. Čepauskaitės "Kiauliaganys" (Kauno valstybinis dramos teatras), V. V. Landsbergio "Pelytė Zita" (Keistuolių teatras), "Vilis" (Vilniaus teatras "Lėlė").

2006 m. – J. Vaiškūno ir D. Vaiškūnienės "Eglė žalčių karalienė" (Klaipėdos dramos teatras), V. V. Landsbergio "Bunkeris" (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

2007 m. – V. V. Landsbergio "Briedis Eugenijus" ("Domino" teatras), V. V. Landsbergio "Uodų pasakos" (pastatymo trupė Anykščiuose).

2008 m. – V. V. Landsbergio "Išėjau aš stotin" (su Aidu Giniočiu, Keistuolių teatras), V. V. Landsbergio "Uodų pasakos" (Vilniaus Mažasis teatras).

2010 m. – V. V. Landsbergio "Angelų pasakos" (Jaunimo teatras).

2011 m. – V. V. Landsbergio "Atėjau, pamačiau, negalėjau, arba Visiškas Rudnosiukas" (teatro trupė "Laimingi žmonės"), V. V. Landsbergio "Pasaka apie Dievo vaikelį" (Naisių vasaros teatras).

2015 m. – V. V. Landsbergio "Persikūnijimai : 9 trumpo metražo sapnai" (Keistuolių teatras), muzikinis spektaklis apie/pagal Vytautą Kernagį "Baltas sodininkas" (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

Nuo 2005 m. V. V. Landsbergis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 1980 m. jis rašo eilėraščius, vėliau ėmė kurti Vytės Nemunėlio personažo Rudnosiuko istorijas ir kitas pasakas vaikams bei suaugusiems.

Nuo 1980 m. pasirašinėja su raide V tarp vardo ir pavardės, kad nebūtų painiojamas su tėvu V. Landsbergiu. Nuo 1999 m. jis rašo straipsnius ir esė į įvairius interneto portalus.

V. V. Landsbergis parašė ir išleido knygas:

1989 m. – "Pasakojimai apie namus" (eilėraščiai).

1990 m. – "Pasakos nepasakos" (eilėraščiai).

1993 m. – "Rudnosiuko istorijos : atsiminimai, esė, nesąmonės" (pasakos, kiti leidimai: 1995, 2004, 2006, 2007, 2008, 2010 m., atnaujintas ir papildytas leidimas – 2014 m., iliustravo sūnus Jonas Landsbergis).
 
1999 m. – "Obuolių pasakos : 26 dalykėliai" (pasakos, kiti pataisyti leidimai: 2005, 2006 m.), "Tik sapnininkas : trisdešimt keturi eilėraščiai".

2003 m. – "Angelų pasakos" (pasakos, Evangelijos parafrazės, kiti leidimai: 2006, 2007 m., atnaujintas ir papildytas leidimas – 2010 m.).

2004 m. – "Arklio Dominyko meilė" (pasakos, kitas leidimas – 2005 m.), "Lunatikų dainos" (eilėraščiai).

2005 m. – "Pelytė Zita" (apysaka-pasaka, kitas leidimas – 2006 m.), "Žuveliukas" (eiliuota pasaka), "Berniukas ir žuvėdros : pasaka paaugusiems vaikams ir jų tėveliams" (atnaujintas ir papildytas leidimas – 2012 m.).

2006 m. – "Kiaušinių pasakos" (eiliuota pasaka, kitas leidimas – 2014 m.), "Julijos sapnai" (pasaka), "Tinginių pasakos" (pasaka).

2007 m. – "Briedis Eugenijus : pasakos apie meilę ir kitus nesusipratimus", "Debesys, panašūs į žmones : 41 eilėraštis", "Šisbeitas" (straipsnių ir esė rinkinys), "Kiškis Pranciškus" (pasaka), "Gediminas ir keturi seneliai" (pasaka vaikams, iliustravo sūnus Jonas Landsbergis), "Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes : antroji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių rugiagėlę" (pasakos, kitas papildytas leidimas – 2009 m.), "Skruzdėlytė Birutė" (pasakos).

2008 m. – "Obuolių pasakos ir kriaušių" (smagiai papildytas "Obuolių pasakų" leidimas), "Baltoji knyga : nūdienos šviesuolių mintys apie Lietuvą ir jos ateitį" (publicistikos rinkinio sudarytojas).

2009 m. – "Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo" (apysaka-pasaka), "Pranciškus ir jo senelis Palemonas" (pasaka), "Pasaka ne pasaka apie alkoholį" (su Nida Žemaitiene ir Aurelijumi Veryga).

2010 m. – "Trys pjesės : Daktaras ir Mangaryta. Vilis. Bunkeris", "Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto" (apysaka-pasaka, kitas leidimas – 2013 m.), "Persikūnijimai" (eilėraščiai), "Varlė bunkeryje : vieno berniuko istorija" (apysaka vaikams), "Stebuklingas Dominyko brangakmenis : trečioji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių rugiagėlę" (pasakos).

2011 m. – "Žuveliukas. Undinas" (eiliuotos pasakėlės, iliustravo Jonas Landsbergis), "Milžinas Antanas" (pasaka, iliustravo Jonas Landsbergis), "Pasaka apie Dievo vaikelį" (su garso įrašu), "Kiškis Pranciškus be abejo" (pasaka su garso įrašu).

2012 m. – "Erelio sakmė" (nuotykių apysaka-pasaka).

2013 m. – "Anupro kupros" (nuotykių apysaka paaugliams), "Iš kur atsirado Pūkis?" (pirmoji "Pūkio pasakų" serijos knygelė mažiesiems).

2014 m. – "Dominykas Dvasių Karalystėje" (pasakos), "Kieno liežuvis ilgesnis?" (antroji "Pūkio pasakų" serijos knygelė mažiesiems), "Pūkis ir šarka" (trečioji "Pūkio pasakų" serijos knygelė mažiesiems), "Gediminas ir keturi seneliai" (atnaujintas 2007 m. pasakos leidimas su Dalios Karpavičiūtės iliustracijomis), "Pūkis ir baidyklė" (ketvirtoji "Pūkio pasakų" serijos knygelė mažiesiems).

2015 m. – "Pūkis ir dantukai" (penktoji "Pūkio pasakų" serijos knygelė mažiesiems), "Briedis Eugenijus Uogieninas" (atnaujintas ir papildytas pasakų rinkinio "Briedis Eugenijus" leidimas), "Rudnosiuko istorijos 2" (pasakos vaikams ir suaugusiesiems, iliustravo sūnus Jonas Landsbergis), "Skruzdėlytė Birutė" (pirmoji miško pasakų serijos knyga), "Birutė – skruzdžių generolė" (antroji miško pasakų serijos knyga).

Į švedų kalbą išversta V. V. Landsbergio knyga "Arklio Dominyko meilė" (vertė Anna Harrison, iliustravo Sigutė Ach, 2006 m.), į latvių kalbą – "Tinginių pasakos" (vertė Janis Elsbergas, 2008 m.). 

Pagal jo kūrinius "Rudnosiuko istorijos", "Obuolių pasakos", "Angelų pasakos", "Briedis Eugenijus" "Gediminas ir keturi seneliai" Lietuvos teatruose buvo pastatyta keletas spektaklių. V. V. Landsbergis parašė libretus operoms: Rasos Zurbaitės-Dikčienės operai "Naktis" (1993 m.) ir operai pagal savo knygą "Arklio Dominyko meilė".

V. V. Landsbergis kuria dainas ir jas pats jas atlieka, pritardamas gitara. Jis išleido savo dainų garso įrašų plokšteles: "Kaimiečių mantros" (2004 m.), "Žiauriai gražūs romansai" (2005 m., kitas leidimas – 2013 m.), "Aš visai nežinau kodėl" (2006 m.), "Angelas ant stogo" (2006 m.), "Sapnas" (2007 m.), "Trylika brolių" (2009 m.), įgarsino pasaką "Dominyko meilė" (2006 m.).

2003 m. V. V. Landsbergis įsigijo sodybą ir nuo to laiko su pertraukomis gyvena ir kuria Anykščiuose. 2010–2014 m. jis rengė edukacines programas šalies moksleiviams muziejuje – memorialiniame Antano Žukausko-Vienuolio name. 2006–2012 m. jis buvo Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegijos narys.

V. V. Landsbergio pasakų knygos yra išrinktos geriausiomis metų knygomis vaikams: "Rudnosiuko istorijos" – 1993 m., "Arklio Dominyko meilė" – 2004 m., "Arklio Dominyko brangakmenis" – 2011 m.  Jis apdovanotas J. Aisčio literatūrine premija už eilėraščių knygą "Debesys panašūs į žmones" (2008 m.). Lietuvos autorių teisų gynimo asociacijos agentūros duomenimis, V. V. Landsbergio knygos tarp skaitomiausių lietuvių rašytojų pagal populiarumą pelnė 5-ąją vietą (2015 m.).

Kultūros ministerija apdovanojo V. V. Landsbergį prizu už geriausią lietuviškos dramaturgijos spektaklį "Daktaras ir Mangaryta" (2003 m.). Nacionalinės dramaturgijos festivalyje "Versmė" jis buvo apdovanotas už spektaklio vaikams "Pelytė Zita" pastatymą (2006 m.).

Jis gavo Švietimo ministerijos premiją už pastarųjų metų nuopelnus vaikų literatūrai (2006 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją (2008 m.).

Už asmeninį indėlį, įamžinant pasipriešinimo dalyvių ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą, V. V. Landsbergis buvo apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi (2007 m.). Už visuomeniškai aktualią publicistiką jis apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu "Tarnaukite Lietuvai" (2013 m.).

Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, jam dedikuotos dvi Tanios Diščenko sukurtos miniatiūros.

Laisvalaikį skiria meditacijai, kelionėms, gamtos ir dvasinio (ezoterinio) pasaulio stebėjimui ir studijavimui.

Buvo vedęs, žmona Giedrė Bukelytė – filologė. Išsiskyrė. Sūnus Gabrielius Landsbergis (g. 1982 m.) – valstybės tarnautojas, politikas, diplomatas.

Vėl vedė, žmona Ramunė Bartininkaitė-Landsbergienė (g. 1965 m.) – bibliotekininkė, verslininkė. Vaikai: Jonas Landsbergis (g. 1990 m.) – dailininkas dizaineris, Elena Landsbergytė (g. 1991 m.) – studentė medikė pediatrė, Julija Landsbergytė (g. 1998 m.), Severija Landsbergytė (g. 2000 m.).