Tėvai: Povilas Karosas (1910–1997) ir Emilija Bendorytė-Karosienė (1909–1945) – žemdirbiai. Augo keturių vaikų šeimoje su broliu ir dviem seserimis: Filomena Palmira Karosaitė-? (g. 1941 m.) – medikė, Stasys Karosas (g. 1942 m.) ir Stefa Karosaitė-? (g. 1944 m.) – veterinarijos gydytoja. Motinai anksti mirus ir tėvui 1946 m. vedus pirmosios žmonos seserį Stefaniją Bendorytę-Karosienę (1922–1973) – žemdirbę, augo kartu su dar trim jų vaikais: Henrikas Karosas (g. 1946 m.) – laivavedys, Zita Karosaitė-? (g. 1948 m.) – inžinierė ir Eugenijus Karosas (g. 1950 m.) – teisininkas advokatas.

1948–1952 m. mokėsi Pauriškių (Anykščių r.) pradinėje mokykloje. Baigęs keturias klases, dirbo kolūkiuose, ganydamas gyvulius, ir 1952–1957 m. lankė Mickūnų (Anykščių r.) vakarinę jaunimo septynmetę mokyklą, kur baigė 7 klases. 1957–1958 m. mokėsi Antalieptės (Zarasų r.) žemės ūkio mokykloje, įgijo bitininko techniko specialybę.

1958–1963 m. P. Karosas dirbo Antalieptės žemės ūkio mokykloje Bitininkystės kabinete, iš pradžių buvo laborantas, paskui – bitininkas-sodininkas. Tuo pačiu metu 1959–1963 m. jis neakivaizdžiai mokėsi Kauno Fredos I. Mičiurino sodininkystės-daržininkystės technikume, kur baigė keturis kursus.

1963–1966 m. jis atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, tarnavo aviacijos daliniuose Maskvoje (Rusija) ir kitur. Tarnybos metu jis neakivaizdžiai tęsė mokslą ir baigė Visasąjunginį Zagorsko (Maskvos sritis, Rusija) sodininkystės-daržininkystės technikumą, 1965 m. įgijo sodininko-daržininko specialybę.

Grįžęs į Lietuvą, 1967–1972 m. P. Karosas dirbo Žemės ūkio ministerijos Sodininkystės-daržininkystės ir bitininkystės treste Vilkaviškio rajono žemės ūkio valdybos bitininkystės agronomu, Gutkaimyje kūrė bičių motinėlių auginimo veislinį bityną.

1967–1972 m. jis neakivaizdžiai baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo mokslinio agronomo išsilavinimą. 1967 m. jis stažavosi Krasnopolianos (Krasnodaro kraštas, Rusija) veisliniuose bitynuose bičių motinėlių auginimo ir dirbtinio apsėklinimo srityje.

1972–1975 m. P. Karosas dirbo Raguvėlės (Anykščių r.) žemės ūkio mokyklos direktoriumi, kol ši mokykla, ruošusi bitininkus ir sodininkus, buvo uždaryta.

Nuo 1975 m. iki šiol jis gyvena Garliavoje (Kauno r.).

Nuo 1975 m. P. Karosas dirbo Kauno Fredos I. Mičiurino sodininkystės-daržininkystės technikume dėstytoju. Atidarius naują Kauno aukštesniąją žemės ūkio mokyklą Mastaičiuose (Kauno r.), jis iki 2003 m. dirbo ten vyresniuoju dėstytoju. 2003–2010 m. jis buvo Kauno kolegijos Technologijų ir kraštotvarkos fakulteto Želdinių ir agrotechnologijų katedros asistentas, kol išėjo į pensiją.

Dirbdamas P. Karosas toliau neakivaizdžiai studijavo ir 1978–1980 m. baigė Rybno (Riazanės sritis, Rusija) bitininkystės institutą, 1980–1982 m. – Maskvos (Rusija) Timiriazevo akademijos Pedagoginio fakulteto Zootechnijos skyrių.

P. Karosas nuo 1967 m. iki šiol skaito paskaitas kursuose bei seminaruose ir rengia praktinius mokymus norintiems išmokti bitininkauti. Jis parengė šiai profesinei veiklai apie 700 Lietuvos bitininkų.

Nuo 1954 m. iki šiol jis rašo eiles. Šiuo metu P. Karosas yra Kauno rajono literatų svetainės "Polėkis" narys ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, dalyvauja Nepriklausomos rašytojų sąjungos veikloje.

Jis išleido savo poezijos rinkinį "Laiko pulsas" (2009 m.).

P. Karoso eilėraščiai buvo spausdinami Zarasų, Anykščių, Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno rajonų spaudoje, almanachuose "Kaip tyliai laša rytas" (1998 m.), "Tylos kalba" (2002 m.), "Palaima baltųjų aušrų" (2002 m.), "Veidu į Tėvynę" (2003 m.), "Kaimo rašytojas" (2006 m.), "Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname" (2007 m.), "Daugiabalsė" (2007 m.), "Švenčiausias vardas" (2008 m.), "Portretai" (2009 m.), "Rudens taku" (2010 m.), "Polėkis" (2010 m.), "Laiko pašvaistės" (2010 m.), dažnai skaitomi per Lietuvos radiją žemės ūkio laidose. Kūrybos tematika įvairi: meilė gamtai, Tėvynei, moteriai. Naujų minčių ir temų kūrybai jis parsiveža iš kelionių po Europą.

P. Karosas parengė ir išleido brošiūras "Bitininkystė kiekvienam" (2000 m.) ir "Bitininkavimo mokykla" (2005 m.), mokymo priemonę "Bitininkystės laboratoriniai darbai : tarybinių ūkių-tecnikumų agronomijos spec. moksleiviams" (su Justinu Straigiu, 1990 m.). Jis parašė ir paskelbė per 50 profesinių straipsnių apie bitininkystę kalendoriuose ir periodiniuose leidiniuose: "Žemės ūkis", "Lietuvos bitininkas", "Valstiečių laikraštis", "Ūkininko patarėjas" ir kitur.

P. Karosas buvo paskelbtas geriausiu Lietuvos bitininku (2004 m.), geriausiu Kauno apskrities bitininku (1996 m.).

Laisvalaikiu prižiūri nuosavą 100 bičių šeimų bityną, mėgsta keliauti ir bendrauti su įdomiais žmonėmis, būti gamtoje, skaito poeziją.

Vedė 1969 m., žmona Onutė Simanaitytė-Karosienė (g. 1951 m.) – kultūros organizatorė, bibliotekininkė. Užaugino du sūnus: Ladis Karosas (g. 1970 m.) – mokslinis agronomas-ekonomistas, verslininkas, ir Tautvilis Karosas (g. 1974 m.) – agronomas, verslininkas.

Išsami P. Karoso biografija pateikta Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje "Svėdasai : praeitis ir dabartis : teminis straipsnių rinkinys. T. 1" (2012 m.).