Petras BIRŽYS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Pupų Dėdė
Gimimo data: 1896-08-22
Gimimo vietovė: Liudiškių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kariškis, literatas poetas, aktorius, muzikantas, kraštotyrininkas

2017-01-14   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1896 m. rugsėjo 3 d., klaidinga data kitų šaltinių duomenimis – 1896 m. gruodžio 22 d.

Tėvai: Dominykas Biržys (1859–?) iš Storių ir Anelė Dambrauskaitė-Biržienė iš Vaitutiškių – žemdirbiai valstiečiai. Broliai ir seserys: Jonas Biržys (1881–?), Julijona Biržytė (1883–?), Rozalija Biržytė (1885–?), Povilas Biržys (1888–?), Sofija Biržytė (1890–1892) – mirė vaikystėje, Juozapas Biržys (1892–?).

1896 m. rugpjūčio 25 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Kazimieras Grinkevičius, krikštatėviais buvo Stanislovas Dambrauskas ir Ona  Skrebūnienė, Juozapo Skrebūno žmona.

Po 1905 m. revoliucinių įvykių tėvui nuo persekiojimo pabėgus į Ameriką, vaikystėje augo su motina, mokėsi Utenos keturklasėje pradžios mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje, 1917 m. baigė Maskvos komercinę mokyklą.

Kuriantis Nepriklausomai Lietuvos valstybei, P. Biržys grįžo iš Rusijos į Lietuvą, 1919 m. birželio 18 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, už tai vėliau kaip savanoris gavo kelis hektarus žemės Dotnuvos valsčiuje (Kėdainių r.).

1919 m. jis baigė Lietuvos karo mokyklą Kaune ir buvo paskirtas vyresniuoju leitenantu į 1-ąjį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulką, netrukus dislokuotą Ukmergėje.

Išleistas į atsargą, nuo 1921 m. P. Biržys dirbo mokytoju Alovės (Alytaus r.) pradžios mokykloje, Pagėgiuose (Šilutės r.) vedė Lietuvos valdžios suorganizuotus lietuvių kalbos kursus, iki 1925 m. Radviliškio geležinkelio vidurinėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

1924–1927 m. jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete literatūrą ir teologiją. Tuo pačiu metu jis buvo politinės policijos slaptasis agentas Rytas, 1926 m. rudenį stebėjo augantį patriotinių jėgų aktyvumą ir pranešė apie Lietuvoje besiburiančius Lietuvos kariuomenės savanorius, rengiančius valstybinį perversmą.

1926 m. nuo pavasario iki rudens P. Biržys pusę metų keliavo po Pietų Ameriką – Braziliją, Urugvajų, Argentiną. 1927 m. jis buvo grąžintas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kauno karo komendantūroje.

1929 m. P. Biržys vėl išvyko į Ameriką, kur su muziko A. Vanagaičio suorganizuota vodevilio trupe "Dzimdzi-drimdzi" koncertavo ir aplankė apie 50 lietuvių kolonijų.

Grįžęs į Lietuvą, nuo 1930 m. P. Biržys daug metų Kauno radiofone vedė populiarią pusiau folklorinę satyrinę pusės valandos laidą "Pupų Dėdės pastogėje". Jis taip pat koncertavo drauge su Rozaliute (Anele Sadauskaite), važinėjo po Lietuvą ir rinko istorinę medžiagą įvairių vietovių istorijai atkurti.

P. Biržys visą laiką bendradarbiavo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, dažniausiai pasirašinėdamas Liūdiškiečio slapyvardžiu. 1921 m. jis redagavo pėstininkų pulko žurnalą "Skydas", 1926–1927 m. – karininkų žurnalą "Kardas", taip pat rengė vienkartinius ir tęstinius leidinius "Gediminietis", "Lietuvos karo invalidas 1918–1920 m.", "Radijo bangos" (1931 m.).

1935 m. savo lėšomis P. Biržys leido mėnesinį humoro ir satyros žurnalą "Pupų Dėdė" (išėjo 12 numerių). Jis dalyvavo nepriklausomų žurnalistų ir rašytojų grupės veikloje.

1942 m. Kauno senamiestyje jis įkūrė pramogų teatrą "Pupų Dėdės pastogė". 1941 m. ir Antrojo pasaulinio karo metais P. Biržys buvo suimtas ir kalinamas, nes dėl kandaus žodžio neįtiko nė vienai valdžiai.

Po karo jis persikėlė iš Kauno į Vilnių ir dirbo Lietuvos filharmonijos artistu, ruošė radijo valandėles su Marceliute (Marija Juškevičiūte), važinėjo po Lietuvą su koncertais. Jo trupėje buvo ir estrados dainininkas Antanas Šabaniauskas bei gitaristas Antanas Zabulionis.

P. Biržys rašė ir publikavo eilėraščius, semdamasis įkvėpimo iš liaudies dainų, išleido keletą etnografinių ir biografinių leidinių. Akiro slapyvardžiu 1927–1937 m. jis išleido seriją kraštotyros apybraižų ir monografijų "Lietuvos miestai ir miesteliai". Jose yra medžiagos ir literatūros istorijai. Jis buvo susiruošęs parašyti lietuvių teatro istoriją, bet paruošė ir išleido tik pirmąjį jos lanką (1928 m.).

P. Biržio kūrybos leidiniai:

1919 m. – "Sielos sparnai" (poezijos rinkinys, kitas leidimas – 1924 m.).

1923 m. – "Karo metu" (eilėraščiai), "Karininkas Antanas Juozapavičius" (biografinis leidinys).

1927 m. – "Vyžuonos" (kraštotyros monografija).

1928 m. – "Anykščiai" (kraštotyros monografija), "Taujėnai" (kraštotyros monografija), "Lietuvos teatras : medžiaga istorijai".

1929 m. – "Iš Dzimdzi-Drimdzi programos".

1930 m. – "Karo muziejus" (apybraiža), "Kaimo vestuvininkai" (etnografinė apybraiža).

1931 m. – "Alytaus apskritis" (kraštotyros monografija), "Radio bangos" (vienkartinis žurnalas).

1932 m. – "Biržų apskritis" (kraštotyros monografija).

1934 m. – "Kėdainių apskritis" (kraštotyros monografija).

1937 m. – "Marijampolės apskritis" (kraštotyros monografija).

1938 m. – "Radijo bangos iš Pupų Dėdės pastogės" (humoras ir satyra, kitas pertvarkytas leidimas – 1940 m.).

Kaip Pupų Dėdė – estrados artistas, humoristinių ir satyrinių kupletų atlikėjas – su armonika P. Biržys išvaikščiojo visą Lietuvą. Jis taip pat nutapė daug paveikslų, įdainavo ir įgrojo 31 patefono plokštelę, kurios 1927–1938 m. buvo išleistos Rygoje (Latvija), Berlyne (Vokietija), Niujorke (JAV) ir Londone (Didžioji Britanija).

Po Antrojo pasaulinio karo P. Biržys vaidino lietuviškuose kino filmuose.

P. Biržio sukurti vaidmenys kine:

1956 m. – partizanas filme "Tiltas" (režisierius Borisas Šreiberis).

1957 m. – žvejys filme "Kol nevėlu" (režisieriai Vytautas Žalakevičius ir Julijus Fogelmanas), spekuliantas filme "Žydrasis horizontas" (režisierius Vytautas Mikalauskas).

1958 m. – brigadininkas filme "Kai susilieja upės" (režisieriai Borisas Šreiberis ir Balys Bratkauskas), varpininkas filme "Kalakutai" (režisierius Vytautas Mikalauskas).

1959 m. – Justės tėvas filme "Julius Janonis" (režisieriai Balys Bratkauskas ir Vytautas Dabašinskas).

Apie 1950 m. uždraudus skelbti Pupų Dėdės kūrybą, P. Biržys senatvėje skurdo, buvo visų pamirštas ir apleistas.

Nepriklausomoje Lietuvoje P. Biržys buvo apdovanotas Savanorio kūrėjo medaliu (1928 m.).

Buvo tris kartus vedęs, žmonos: ?, Anelė Sadauskaitė-Biržienė ir Marija  Juškevičiūtė-Biržienė. Su pirmąja žmona užaugino du sūnus.

Mirė 1970 m. rugpjūčio (liepos) 23 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse.

Išleisti memuariniai leidiniai: "Iš Petro Biržio – Pupų Dėdės kūrybos : sudarytojas J. Paulauskas" (1991 m.), Eugenijaus Danilevičiaus biografinė knyga "Pupų Dėdė kraipo ūsą..." (1992 m.), Stasio Bulzgio "Pupų Dėdė : legendinio Petro Biržio gyvenimo atšvaitai" (1996 m.), P. Biržio atsiminimų rinkinys "Pupų Dėdė : atsiminimai" (1999 m.).

P. Biržio gimtoji sodybvietė Liudiškių kaime, kur dar išlikusi viena obelis, paženklinta paminkliniu akmeniu su memorialine lenta (autorius Jonas Žukas, 1989 m.).