Vincas KAULINIS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Miškinis
Gimimo data: 1912-01-08
Gimimo vietovė: Sankt Peterburgas (Rusija)

Trumpai:
Policijos pareigūnas, laisvės gynėjas, partizanų apygardos vadas

2016-08-19   |   Spausdinti

Tėvas Vincas Kaulinis. Brolis Leonas Kaulinis (1917–?) – muzikas, kultūros organizatorius, emigrantas JAV.

Tėvams grįžus į Lietuvą, V. Kaulinis augo Biliūnų kaime (Utenos r.).

Mokėsi Utenos gimnazijoje. 1937 m. V. Kaulinis baigė policijos mokyklą, 1937–1939 m. buvo Kauno, nuo 1939 m. – Vilniaus policijos vachmistras, 1941 m. sukilimo dalyvis, šaulys. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo Vilniaus rajono policijos viršininku.

Nuo 1944 m. V. Kaulinis partizanavo, buvo būrio, paskui Gedimino kuopos vadas, pasivadino Miškinio slapyvardžiu.

1945 m. kovo 17 d. jo vadovaujami partizanai prie Černaučiznos kaimo (Anykščių r.) užpuolė ir nukovė 8 Vyžuonų valsčiaus stribus ir du sovietinius aktyvistus: Utenos apskrities partkomo darbuotoją Antaną Zabulionį ir Vyžuonų valsčiaus partorgą Jeronimą Šileikį.

Nuo 1946 m. rugpjūčio 25 d. V. Kaulinis buvo paskirtas Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadu. Jo dėka 1946 m. rudenį kovose su žymiai gausesnėmis NKVD pajėgomis buvo išsaugota Liūto rinktinės organizacinė struktūra.

Nuo 1947 m. liepos 15 d. V. Kaulinis-Miškinis buvo paskirtas Vytauto apygardos vadu, buvo Rytų Lietuvos srities vado pavaduotojas.

Tapęs šios apygardos vadu, V. Kaulinis-Miškinis stengėsi sukurti organizacines apygardos struktūras, vadovavo atskirų rinktinių veiklai ir dabartinio Anykščių rajono teritorijoje, organizavo partizaninę kovą rytinėje Anykščių rajono dalyje. Tuo metu Vytauto apygardoje kovojo apie 900 partizanų. Energingo vado dėka apygarda buvo visiškai valdoma ir veikė kaip vieningas kovinis padalinys.

Nuolat čekistų persekiotam ir net nuodytam V. Kauliniui-Miškiniui vis pavykdavo išsisukti. Kai 1947 m. rugpjūtį Vytauto ir Algimanto apygardų vadai buvo pakviesti į partizanų vadovybės pasitarimą Vilniuje, jis vos išsigelbėjo iš saugumo agento Juozo Markulio paspęstų spąstų. Jis ištrūko tik įšokęs į Nerį ir nuplaukęs pasroviui kelis kilometrus. Iš dalies V. Kaulinio-Miškinio dėka Aukštaitijoje buvo atskleista išdavikiška J. Markulio veikla.

1948–1949 m. Vincas Kaulinis-Miškinis daugiausia slapstėsi nuošaliame Aknystėlių kaime (Utenos r.), Juozo Baliūno sodyboje.

Žuvo 1949 m. kovo 24 d. Nolėnų kaime (Utenos r.).

Išvakarėse atvykęs į susitikimą su čekistų užverbuotu Lietuvos kariuomenės pulkininku Liudu Šimonėliu (1896 – apie 1970) į Nolėnų kaimą pas giminaitį Joną Šimonėlį, šioje sodyboje V. Kaulinis-Miškinis kartu su kitais penkiais bunkeryje buvusiais partizanais buvo apsupti. 1949 m. kovo 24 d. rytą prasidėjo kautynės, namas užsiliepsnojo, o į lauką išbėgę partizanai pateko į kryžminę ugnį ir buvo nušauti ar susisprogdino. Kartu su V. Kauliniu-Miškiniu žuvo partizanai Albertas Guobužas-Šamas, broliai Alfonsas Bivainis-Klimašauskas ir Bronius Bivainis-Uosis, Vytautas Pakalnis-Pagirys, Napalys Valančiūnas-Elnias bei ryšininkas Domas Sirutis-Baltasis Vergas.

Palaikai buvo užkasti Utenoje prie Dauniškio ežero. Žūties vietoje Nolėnuose pastatytas paminklinis akmuo su iškaltais įrašais: "Prie šios vietos / okupantų kulkų pakirsti / 1949.03.24 krito: / Vytauto apygardos vadas / Vincas Kaulinis / -Miškinis / partizanai / Alfonsas Bivainis / Bronius Bivainis / Albertas Guobužas / Vytautas Pakalnis / Napalys Valančiūnas / ryšininkas / Dominykas Sirutis / "Laisvės medis / kartais turi būti palaistomas / patriotų ir tironų krauju" / T. Jefferson".

Vytauto apygardos vadas apdovanojo V. Kaulinį-Miškinį I laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (po mirties, 1952 m.).

V. Kauliniui-Miškiniui buvo pripažintas kario savanorio statusas (po mirties, 1997 m. gruodžio 22 d.), Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko karinis laipsnis (po mirties, 2002 m. spalio 31 d.).

Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties, 1999 m.).

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vytauto apygardos 7-osios rinktinės mokymo centrui suteiktas V. Kaulinio vardas.