Liudas SUDEIKIS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Klajūnas, Svirtis
Gimimo data: 1919-11-15
Gimimo vietovė: Mackeliškių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas, tremtinys

2014-06-10   |   Spausdinti

Tėvai: Juozas Sudeikis (?–1927), batsiuvys, ir ? Sudeikienė (?–1928) – žemdirbiai, mažažemiai valstiečiai, turėjo 0,5 hektaro žemės. Augo trijų vaikų šeimoje, brolis Bronius Sudeikis-Čigonas (1914–1946) – laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas, sesuo Monika Sudeikytė-?.

Tėvams anksti mirus, nuo vaikystės tarnavo samdiniu pas ūkininkus, žiemomis baigė keturias klases Mackeliškių pradžios mokykloje.

1940 m. balandį L. Sudeikis išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, bet vasarą dėl pirmosios sovietinės okupacijos iš jos pasitraukė. 1941 m. vasarą jis buvo patekęs į vokiečių armiją, bet iš jos dezertyravo ir į Lietuvą grįžo iš Baltarusijos.

1944 m. pradžioje jis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę, bet vokiečių okupacinei valdžiai ją išformavus vėl grįžo į tėviškę.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. rudenį L. Sudeikis, vengdamas mobilizacijos į sovietinę kariuomenę, kartu su dar 21 aplinkinių kaimų jaunuoliu išėjo į mišką slapstytis ir partizanauti su kulkosvaidžiu, kurį parsigabeno iš Vietinės rinktinės. Nuo 1944 m. rugsėjo 14 d. jis buvo Čigono būrio partizanas, šio būrio vado Broniaus Sudeikio-Čigono padėjėjas, pirmojo skyriaus skyrininkas. 1944 m. spalį jis dalyvavo pirmajame ginkluotame susirėmime su sovietiniais kareiviais ties Veršeliais, buvo sužeistas.

1944–1946 m. jis dalyvavo partizaninėje kovoje Kavarsko ir Troškūnų apylinkėse, du kartus buvo suimtas, bet vis pasprukdavo į laisvę, vežamas pakeliui į Kavarską ar laikomas prastai įrengtoje kameroje Vilniuje.

Nuo 1946 m., kai buvo suimtas ir kalėjime žuvo jo brolis B. Sudeikis, į Kavarsko apylinkes iš Vilniaus grįžęs L. Sudeikis 1946–1948 m. buvo Lokio būrio vadas, daugiausia slapstėsi Peslių miške. 

1948 m. sausį jis buvo išduotas, 1948 m. vasario 7 d. Peniankų kaime (Anykščių r.) suimtas, kalintas ir tardytas Anykščiuose, paskui Utenoje ir Panevėžyje.

1949 m. L. Sudeikis Maskvos (Rusija) Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas 25 metus kalėti ir 5 metus tremties, 1949–1957 m. kalėjo Intos (Rusija) lageryje. 1957 m. rudenį iš dalies atgavęs pilietines teises, jis liko gyventi šalia lagerio, kol 1958 m. balandžio 12 d. buvo pripažintas atlikusiu paskirtą bausmę.

Sukūręs šeimą, 1958–1981 m. L. Sudeikis gyveno ir dirbo Intoje, visą laiką buvo sekamas dėl politinių įsitikinimų, jo judėjimo laisvė buvo ribojama. 1974 m. patyręs avariją, jis neteko dalies darbingumo, bet dirbo, kol išėjo į pensiją. Sulaukęs leidimo išvykti iš Intos, 1981–1991 m. jis gyvno Krasnyj Luč mieste Ukrainoje.

L. Sudeikis 1991 m. grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo pabaigos liko Ukmergėje. Jis laukė reabilitacijos dėl patirto persekiojimo ir bausmės, bet toks sprendimas buvo vilkinamas ir nepriimtas.

Senatvėje jis parašė ir rankraščiuose paliko išsamius prisiminimus apie Lietuvos kareivio ir partizano dalią.

Buvo vedęs 1957 m. Intoje (Rusija), žmona Veronika Juodytė-Sudeikienė – laisvės gynėja, partizanų ryšininkė Pivonija, politinė kalinė. Vaikai: Alvydas Sudeikis – muzikos pedagogas ir Rima Sudeikytė-? – pedagogė, siuvėja. 

Mirė 1997 m. liepos 30 d. Ukmergėje. Palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse.

Eiliniui L. Sudeikiui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras suteikė kario savanorio statusą (po mirties, 1998 m.). Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties, 2005 m.).

Zuzana Stunžėnienė parengė kraštotyros darbą "Partizanas Liudas Sudeikis-Klajūnas" (1998 m.), rankraštis saugomas Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos kraštotyros fonde.