Albinas PIPIRAS
  Gimimo data: 1925-01-01
Gimimo vietovė: Želtiškių k. (Skiemonių parapija, Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas, visuomenininkas, švietėjas

2018-03-12   |   Spausdinti

Tėvai: Justinas Pipiras (1868–1954) ir Anelė Vitkūnaitė-Pipirienė (1887–1985) iš Nagurkiškių – žemdirbiai ūkininkai, turėjo apie 20 hektarų žemės. Buvo dvyliktas vaikas šeimoje, kurioje gimė 14 vaikų (septyni berniukai ir septynios mergaitės), bet užaugo aštuoni. Broliai ir seserys: Juozapas Pipiras (apie 1901 – 2000), Viktoras Pipiras (apie 1908 – ?), Stanislava Pipiraitė-Petrusevičienė (g. 1912 m.), Valerija Pipiraitė (1916–1934) – mirė jaunystėje, Angelė Pipiraitė-Prunskuvienė (1919–?) ir Bronius Pipiras (apie 1928 – ?).

Vaikystėje išmoko visus buities darbus, šeimoje buvo ugdomas grožio pojūtis ir meilė gamtai. 1931–1935 m. mokėsi Skiemonių (Anykščių r.) pradžios mokykloje, paskui metus dirbo tėvų ūkyje, 1936–1938 m. toliau mokėsi Alantos (Molėtų r.) progimnazijoje, kur baigė šešis skyrius. 1938–1942 m. baigė keturias klases Utenos "Saulės" gimnazijoje. Ten mokydamasis, domėjosi daile, architektūra, restauravimu, tačiau kapeliono Povilo Ragažinsko paskatintas pasirinko kunigystę. 1942–1944 m. baigė Kauno kunigų seminarijos licėjinį kursą, 1944–1949 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje filosofiniame kurse.

1949 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino A. Pipirą kunigu.

1949–1951 m. A. Pipiras buvo Vabalninko (Biržų r.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaras, 1951–1956 m. – Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras ir Medeikių (Biržų r.) koplyčios administratorius. Tarnaudamas Biržuose, jis suremontavo Pelaniškių koplyčią ir buvo pirmasis jos klebonas, tačiau šiuos maldos namus sovietinė valdžia netrukus uždarė.

1956–1959 m. jis buvo Ramygalos (Panevėžio r.) Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras, rūpinosi atkurti Antrojo pasaulinio karo metais numuštą bažnyčios bokštą, talkino klebonui Petrui Taruliui, kuris tvarkė bažnyčią ir kapines. 1959–1964 m. jis tarnavo Rozalimo (Pakruojo r.) Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonu, restauravo šios bažnyčios interjerą ir meno vertybes.

Nuo 1964 m. balandžio 10 d. iki šiol A. Pipiras gyvena ir tarnauja Pušalote (Pasvalio r.).

1964–2006 m. jis buvo Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, 2006–2009 m. –  altarista Pušaloto parapijoje. 2009–2011 m. A. Pipiras buvo Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos rezidentas, tačiau ir toliau gyveno Pušalote, kur talkino pastoracijoje. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. jis buvo atleistas nuo pareigos talkinti Pasvalio parapijoje ir paliktas Pušaloto parapijos rezidentu.

Nuo 1999 m., kai paminėjo auksinį kunigystės jubiliejų, jis yra kunigas jubiliatas, 2009 m. rugsėjį jis paminėjo ir kunigystės 60-metį.

Pušalote A. Pipiras restauravo vargonus, perdengė bažnyčios ir varpinės stogą, ne kartą perdažė bažnyčios vidų ir išorę, šventoriuje įrengė betoninius takus.

Dvasininkas savarankiškai išmoko auksuoti ir pats restauruoja bažnyčią bei jos vertybes. Panaudodamas restauratoriaus įgūdžius, jis atkūrė Švč. M. Marijos paminklą. Jo pastangomis ir lėšomis buvo suremontuotas klebonijai priklausęs pastatas ir grąžintas Pušaloto tikinčiųjų bendruomenei. Bažnyčiai grąžintose patalpose jis įrengė ir atidarė senelių globos namus.

A. Pipiras subūrė plačiai išgarsėjusį Pušaloto bažnytinį chorą, kurio giesmių pasiklausyti atvykdavo tikintieji ir iš kitų parapijų. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvos kunigų, pradėjusių kviesti į bažnyčią klausytis pasaulietinės muzikos koncertų. 

Jis buvo aktyvus bendruomenės ir kultūrinių renginių iniciatorius ir dalyvis. A. Pipiro iniciatyva Pušaloto bažnyčios šventoriuje buvo pastatyti nauji paminklai: Kristaus kančios paminklas kaip padėka Dievui už sugrąžintą gyvybę (1988 m.), žymiam Pušaloto žemės sūnui Alfonsui Mikulskiui  (1909–1983) (1996 m.), kryžius tremtiniams, o Pušaloto miestelio centre – kryžius žuvusiems partizanams (1999 m.). Pušaloto parapijos 150 metų jubiliejaus proga jo iniciatyva šventoriuje buvo pastatytos Šv. Kazimiero ir Švč. Sopulingosios Marijos statulos (2004 m.).

Dvasininko menines iniciatyvas išgarsino Pušaloto bažnyčioje jo įrengtas Betliejus. Gimusio Kristaus lopšelį jam išdrožė Skiemonių dievdirbys Jonas Andriejauskas, kitą atributiką kunigas susirinko iš įvairių šalių: parsivežė iš Ukrainos, Baltarusijos, Sankt Peterburgo ir Kaliningrado (Rusija). A. Pipiras ne vienerius metus tobulino savo kūrinį, buvo įrengęs natūralų miniatiūrinį krioklį iš neužšąlančio druskos tirpalo, veikė vaikų pamėgtas elektrinis traukinukas.

A. Pipiras sutvarkė ir paruošė saugoti Pušaloto parapijos archyvą, siekiantį XVII amžių, sudarė 1672–1944 metų parapijos dokumentų kartoteką.

Kunigo A. Pipiro išgijimas po sunkaus sužalojimo yra vienas iš Lietuvoje XX a. buvusių maldos į Švč. Mergelę Mariją stebuklų.

1986 m. spalio 16–17 d. naktį plėšikai įsilaužė į klebono butą Pušalote ir A. Pipirą sukapojo kirviu. Jo kūne buvo padarytos 44 žaizdos, 11 iš jų – galvoje. Kankinamas jis vis šaukė: "Marija, gelbėk mane!", bet paskui be gyvybės ženklų buvo įmestas į rūsį. Nuvežtas į Panevėžio respublikinę ligoninę, reanimacijos skyriuje A. Pipiras išgulėjo 11 parų be sąmonės, pasmerktas mirti. Tačiau po pusės metų 61 metų dvasininkas tarsi prisikėlė ir ėmė atsigauti, vėliau pasveiko ir aptarnavo tris parapijas. Savo išgelbėtoja jis laiko Sopulingąją Dievo Motiną Mariją, kaip padėkos ženklą Pušaloto bažnyčios šventoriuje pastatė Kristaus kančios paminklą (1988 m.).

A. Pipiras išleido prisiminimų knygą "Tikėjimu, meile, miltimi : vienos kunigystės metraštis" (sudarė ir redagavo Stanislava Jareckaitė, 2011 m.).

Už aktyvią visuomeninę veiklą, krikščioniškų vertybių puoselėjimą Pasvalio krašte, nuoširdų bendravimą su Pušaloto krašto bendruomene A. Pipirui suteiktas Pasvalio krašto Garbės piliečio vardas (2009 m.).

Laisvalaikiu jis fotografuoja, renka pašto ženklus, augina retus kambarinius augalus. A. Pipiras sukaupė turtingą asmeninę biblioteką, dalį knygų iš jos 2006 m. padovanojo Skiemonių bibliotekai.