Kazimieras MATULEVIČIUS
  Gimimo data: 1900-01-17
Gimimo vietovė: Leliūnų k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Lietuvos kariuomenės savanoris, teisininkas, politikas, visuomenininkas, politinis kalinys

2019-10-31   |   Spausdinti

Tėvai: Tomas Matulevičius (apie 1851 – ...) ir Rozalija Ražanskaitė-Matulevičienė (apie 1856 – ...) iš Rukšiškių – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 10 hektarų žemės. Augo šešių vaikų šeimoje, buvo jauniausias. Broliai ir seserys: Ona Matulevičiūtė-?, Veronika Matulevičiūtė-?, Rozalija Matulevičiūtė-? (1886–...), Marijona Matulevičiūtė (1888–...), Antanas Matulevičius (1891–...) ir Juozas Matulevičius (1897–1944) – Lietuvos kariuomenės savanoris, kariškis, politikas, visuomenininkas.

1912 m. baigė pradžios mokyklą Debeikiuose (Anykščių r.), 1912–1915 m. mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, tebaigęs tris gimnazijos klases, jis kartu su broliu Juozu ir seserimi pasitraukė į Rusiją, įsikūrė Permėje. Gyveno iš pašalpų, vasarą dirbo miško matavimo darbus. Iki 1918 m. jis baigė septynias klases Permės gimnazijoje. 1918 m. pabaigoje jis grįžo į Lietuvą, Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje 1919 m. gegužės 8 d. baigė aštuntąją gimnazijos klasę.

Pabėgęs į Kauną, 1919 m. gegužės 16 d. K. Matulevičius kartu su broliu Juozu įstojo savanoriais į kuriamą Lietuvos kariuomenę. Nuo 1919 m. liepos 31 d. jis mokėsi Karo mokykloje Kaune, ją baigė 1919 m. gruodžio 16 d. 2-ojoje laidoje ir gavo leitenanto karinį laipsnį.

Nuo 1919 m. gruodžio K. Matulevičius buvo 5-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko 6-osios kuopos jaunesnysis karininkas, vėliau pulko komendanto padėjėjas, dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su bolševikais ir lenkais, kol 1922 m. spalio 15 d. buvo paleistas iš kariuomenės kaip atsargos leitenantas studijuoti.

1922–1923 m. jis pradėjo studijas Lietuvos universiteto Teisių fakultete Kaune, bet 1923 m. sausį grįžo į karinę tarnybą ir 1923 m. sausio 13–23 d. dalyvavo vaduojant Klaipėdą, paskui iki 1923 m. liepos tarnavo 1-ojo savanorių pulko ūkio vedėju (slapyvardžiu Mataitis).

1923–1924 m. jis tęsė teisės studijas Lietuvos universitete, bet pasitraukė iš studijų dėl lėšų trūkumo.

 

1924–1927 m. K. Matulevičius dirbo Lietuvos Šaulių sąjungos Šakių rinktinės vadu.

1926 m. rugsėjo 5 d. Šakiuose su keturiais bendraminčiais K. Matulevičius sušaukė Šakių savanorių suvažiavimą, kurį pavadino "Pirmuoju Lietuvos kariuomenės savanorių suvažiavimu". Susirinkus apie 100 savanorių, K. Matulevičius buvo išrinktas organizacinio komiteto nariu steigiamajam savanorių sąjungos suvažiavimui Kaune rengti, vėliau buvo šio organizacinio komiteto Centro valdybos narys ir aktyvia veikla, skatindamas burtis ir aktyviai reikštis patriotiškai nusiteikusius savanorius, paruošė palankią visuomenės nuomonę 1926 m. gruodžio 17-osios perversmui, kai valdžią Lietuvoje perėmė Antanas Smetona.

1926 m. rudenį K. Matulevičius vėl buvo įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą tęsti teisės studijų. Bet ir vėl, netrukus pristigęs pinigų pragyventi, paliko mokslą ir įsidarbino policijoje.

1927 m. sausio 8–9 d. jis dalyvavo Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos, vėliau nuo 1931 m. pavadintos Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, steigiamajame suvažiavime ir buvo išrinktas šios sąjungos Centro valdybos nariu, vicepirmininku. 1928 m. balandžio 22–23 d. vykusiame antrajame šios sąjungos suvažiavime jis buvo perrinktas vicepirmininku, o nuo tų metų rugpjūčio 5 d. užėmė pasitraukusio šios sąjungos pirmininko J. Čapliko pareigas ir 1928–1930 m. buvo šios sąjungos pirmininkas.

1928–1929 m. K. Matulevičius buvo Kauno miesto ir apskrities viršininkas.

1929 m. liepos 21–22 d. jis organizavo trečiąjį Savanorių kūrėjų sąjungos suvažiavimą ir jam vadovavo. Šiame suvažiavime buvo patvirtintas Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos ir "Geležinio Vilko" glaudus ryšys.

1928–1929 m. K. Matulevičius irgi priklausė šiai politinei organizacijai, iš pradžių slapta veikusiai kaip Lietuvos tautinė apsauga "Geležinis Vilkas", o nuo 1928 m. gegužės 26 d. legalizuotai kaip "Geležinio Vilko" sporto sąjunga. K. Matulevičiaus žinioje buvo ginklai, jis buvo antrasis faktinio šios organizacijos lyderio Augustino Voldemaro adjutantas. Atleidus Algirdą Sliesoraitį iš "Geležinio Vilko" vyriausiojo štabo viršininko pareigų, K. Matulevičius trumpai ėjo ir šias pareigas.

1929 m. rudenį K. Matulevičius kartu su broliu Juozu Matulevičiumi ir kitais "Geležinio Vilko" štabo nariais buvo nuvykęs pas Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną gauti paaiškinimų dėl A. Voldemaro atleidimo iš Vyriausybės vadovų. Netrukus po to "Geležinio Vilko" organizacija buvo išformuota.

Prasidėjus "Geležinio Vilko" sporto sąjungos aktyvistų tardymams, 1929 m. K. Matulevičius turėjo pasitraukti iš Kauno apskrities viršininko pareigų ir 1929–1931 m. gyveno tėviškėje kaip tremtinys. 1930 m. gegužės 11–12 d. jis dalyvavo ketvirtajame Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos suvažiavime ir atsiskaitęs pasitraukė iš šios sąjungos pirmininko pareigų, dėl konflikto su Respublikos Prezidentu Antanu Smetona nebeįstengdamas realizuoti politinių šios organizacijos tikslų. Iki 1940 m. jis liko šios sąjungos Centro valdybos nariu, kiek laiko ėjo vicepirmininko pareigas.

1932 m. K. Matulevičius grįžo į Kauną ir 1932–1940 m. dirbo Kooperacijos banke, kur paskutiniais metais ėjo direktoriaus pareigas.

1936 m. pradžioje jo namuose Lietuvos saugumas darė kratą, įtardamas jį kartu su kitais Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nariais ruošus ginkluotą sukilimą, bet jokių įkalčių nerado. 1938 m. kovo 18 d. kaip šios sąjungos Centro valdybos narys jis pasirašė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos rezoliuciją, kuria įsipareigojo ginti Lietuvos Nepriklausomybę ir pareiškė paramą ir pasitikėjimą Lietuvos kariuomene.  

K. Matulevičius aktyviai dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje, kūrė Lietuvos ekonomines organizacijas.

Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Savanorio-kūrėjo medaliu (1928 m.), Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu (1928 m.).

Po sovietinio perversmo 1940 m. vasarą atleistas iš Kooperacijos banko vadovo pareigų, K. Matulevičius 1940–1941 m. dirbo valstybės taupomųjų kasų inspektoriumi ir vertėju. 1941 m. birželio 10 d. sovietinis saugumas nusprendė suimti K. Matulevičių už priklausymą lietuviškoms organizacijoms ir tarnybą Lietuvos policijoje. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo sulaikytas, atskirtas nuo tremiamos šeimos ir išgabentas į Gario lagerį (Sosvos r., Sverdlovsko sr., Rusija).

1942 m. pradžioje lageryje jis buvo tardomas dėl veiklos politinėse organizacijose. 1942 m. birželio 17 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė jį 10 metų kalėti. Kalinamas itin sunkiomis sąlygomis, jis dirbo miško ruošos darbus.

Buvo vedęs, žmona Jadvyga Karvelytė-Matulevičienė (1903–1975) – 1941–1944 m. tremtinė Altajaus krašte ir Jakutijoje. Vaikai: Elena Matulevičiūtė-Miciulevičienė (g. 1935 m.) – 1941–1944 m. tremtinė ir Liutauras Matulevičius (1937–1989) – 1941–1944 m. tremtinys.

Mirė 1943 m. vasario 14 d. Gario lageryje (Rusija). Palaidojimo vieta nežinoma.

1989 m. vaikų prašymu K. Matulevičius buvo reabilituotas.

Išsami K. Matulevičiaus biografija pateikta Gintaro Ražansko kraštotyros monografijoje "Leliūnai" (2014 m.).