Jonas MOTIEJŪNAS-VALEVIČIUS
  Gimimo data: 1893-05-22
Gimimo vietovė: Galvydžių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kariškis majoras, laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyčio Kryžiaus ordininkas, valstybės tarnautojas, vadovas, politinis kalinys

2021-10-31   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1893 m. birželio 3 d. Svėdasų parapijos krikšto metrikų knygoje tuo laikotarpiu krikšto nėra.

Tėvai: Juozapas Motiejūnas-Valevičius (apie 1855 – ?) ir Domicelė Adamonytė-Motiejūnienė-Valevičienė (apie 1863 – ?). Broliai ir seserys: Jurgis Motiejūnas-Valevičius (1881–?), Juozapas Motiejūnas-Valevičius (1883–?), Kazimieras Motiejūnas-Valevičius (1900–?) – Lietuvos kariuomenės savanoris, Antanas Motiejūnas-Valevičius (1902–?), Marija Motiejūnaitė-Valevičiūtė-Palskienė (1903–?) ir Domicelė Motiejūnaitė-Valevičiūtė-Baltuškienė (1907–?) – pedagogė. Sūnėnas (sesers Domicelės sūnus) Raimundas Saulius Baltuška (1937–2016) – kariškis jūrininkas, flotilės admirolas. 

Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, 1913 m. Rygoje (Latvija) išlaikė egzaminus ir gavo brandos atestatą.

1913 m. J. Motiejūnas-Valevičius dirbo Rygos gamykloje "Provodnik", kol 1913 m. vasarą buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę.

1913–1914 m. jis tarnavo Sumuose (Ukraina), 1914–1915 m. baigė 1-ąją Karo artilerijos praporščikų mokyklą Kijeve (Ukraina) ir kaip carinės Rusijos kariuomenės praporščikas tarnavo 282-ajame pėstininkų Aleksandro pulke, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo fronte mūšiuose Galicijoje (Vakarų Ukraina) ir prie Baranovičių (Baltarusija). 1916 m. vasarį jam buvo suteiktas podporučiko, o liepą – poručiko karinis laipsnis. Nuo 1917 m. spalio jis buvo 5-osios pėstininkų divizijos šturmuotojų bataliono vadas. Kovose jis buvo dukart sužeistas ir kartą kontūzytas. 1918 m. pradžioje kaip štabo kapitonas jis pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios paleistas grįžo į Lietuvą.

Lietuvoje J. Motiejūnas-Valevičius 1918 m. lapkričio 28 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Jis buvo paskirtas Molėtų milicijos vadu, kartu telkė Vilniaus krašto jaunuolius į savanorių gretas, kartu su Matu Valeika ir kitais suorganizavo 53-ąjį partizanų būrį ir jam vadovavo.

1918 m. gruodžio 10 d. jis buvo paskirtas 1-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko bataliono vadu, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, nuo 1919 m. sausio 24 d. iki rudens toliau tarnavo 2-ajame pėstininkų pulke, buvo 2-ojo ir 3-ojo batalionų vadas.

1919 m. vasario 2 d. J. Motiejūnas-Valevičius buvo paskirtas ir pirmuoju Marijampolės ir Prienų miestų ir apskričių karo komendantu, nuo kovo 21 d. perkeltas Šiaulių miesto ir apskrities karo komendantu, buvo ypatingųjų pavedimų karininkas prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Tarnaudamas Marijampolėje, jis pasižymėjo energingais ir protingais veiksmais, už kuriuos buvo karinės vadovybės įvertintas.

1919 m. vasarą J. Motiejūnas-Valevičius kaip 2-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pulko 3-ojo bataliono vadas, dalyvavo kautynėse su bolševikais, Lietuvos kariuomenei užimant Panevėžį, Kupiškį, Obelius (Rokiškio r.), Zarasus. 1919 m. spalio 18 d. jam pripažintas majoro karinis laipsnis, skaičiuojant stažą nuo 1916 m. gruodžio.

Kautynėse su bermontininkais prie Radviliškio 1919 m. lapkritį jis dalyvavo kaip 2-ojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pėstininkų pulko 1-ojo bataliono vadas, majoras, mūšyje buvo sunkiai sužeistas, bet nesitraukė, kol sulaukė pastiprinimo.

Už kovinę drąsą 1919 m. lapkritį jis buvo apdovanotas 1-osios rūšies 3-ojo laipsnio Kryžiumi "Už Tėvynę" (Vyties Kryžiumi).

Po kairiojo peties sužalojimo ir gydymosi netekęs pusės darbingumo, J. Motiejūnas-Valevičius sunkiai valdė kairiąją ranką. Pasitraukęs iš kariuomenės, 1920 m. sausį–kovą jis buvo Vidaus reikalų ministerijos Kauno policijos vadas.

Savanoriu grįžęs į kariuomenę, 1920 m. vasarą jis vadovavo 10-ajam pėstininkų pulkui.

Nuo 1920 m. rugpjūčio 23 d. iki 1921 m. balandžio 5 d. J. Motiejūnas-Valevičius buvo I rūšies ypatingų reikalų karininkas prie Vyriausiojo kariuomenės vado, Krašto apsaugos ministerijos įgaliotinis, nuo 1920 m. rugsėjo 20 d. – ir susisiekimo karininkas prie Lietuvos šaulių sąjungos. Kaip šios ministerijos atstovas su patariamuoju balsu nuo rugsėjo 26 d. jis dalyvavo Lietuvos gynimo komitete, nuo spalio 8 d. – Vyriausiajame Lietuvos gynimo komitete.

1921 m. balandį dėl sveikatos demobilizuotas iš kariuomenės kaip atsargos majoras, 1921–1925 m. J. Motiejūnas-Valevičius buvo Lietuvos vidaus ministerijos valdininkas. 1921 m. birželį–spalį jis buvo Vidaus reikalų ministerijos policijos inspektorius, 1921–1922 m. – Piliečių apsaugos departamento administracijos skyriaus viršininkas, 1922–1924 m. – Piliečių apsaugos departamento vicedirektorius, 1924–1925 m. referentas, 1925 m. – šio departamento direktorius.

Paskirtas 1925 m. birželio 15 d., 1925–1934 m. J. Motiejūnas-Valevičius buvo Utenos apskrities viršininkas ir valdybos pirmininkas. Gyvendamas Utenoje, jis aktyviai dalyvavo Tautininkų sąjungos Utenos skyriaus veikloje, rėmė Antano Namiko iniciatyvą steigti Utenoje kraštotyros muziejų. Jis palaikė ir rėmė skautybę, 1925–1930 m., kol buvo įsteigtas atskiras Utenos skautų tuntas, buvo Utenos skautų tarybos pirmininkas. Tuo metu jis įsigijo ūkį Sidariškėse (Ignalinos r.), kur apsigyveno jo šeima. 

1934–1935 m. J. Motiejūnas-Valevičius dirbo Kėdainių apskrities, 1935–1939 m. – Alytaus apskrities, 1939–1940 m. – Švenčionėlių apskrities viršininku. Visur jis dalyvavo Tautininkų skyrių veikloje, priklausė "Geležinio Vilko" organizacijai.

Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. birželį atleistas iš apskrities viršininko pareigų, J. Motiejūnas-Valevičius slapstėsi Vakarų Baltarusijoje, dirbo samdiniu Lentupio kaime, paskui nelegaliai perėjo Vokietijos sieną ir ten slapstėsi iki 1941 m. vasaros. 1941 m. liepą jis grįžo į savo ūkį Sidariškių kaime (Ignalinos r.) ir ten Antrojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metais ūkininkavo, turėdamas 80 hektarų žemės.

1944 m. Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, jis nelegaliai liko gyventi Lietuvoje, slapstėsi Prano Skaparo vardu Dukynės kaime netoli Krekenavos (Panevėžio r.), palaikė ryšius su Krekenavos ir Ramygalos (Panevėžio r.) partizanais, teikė jiems žinias, išgirstas per radiją iš užsienio.

1947 m. liepos 16 d. J. Motiejūnas-Valevičius buvo suimtas Žaibogalos kaime, ilgai kankintas Panevėžio kalėjime. 1948 m. birželio 9–10 d. Karo tribunolas jį nuteisė 25 metams nelaisvės, jis buvo išvežtas kalėti į Spasko lagerį (Karagandos sr., Kazachija), nuo 1949 m. kovo 14 d. kalintas Steplage ir Pesčianlage (Karagandos sr., Kazachstanas). Dėl pablogėjusios sveikatos ir senatvės po J. Stalino mirties jo bausmės laikas buvo sumažintas iki 10 metų, o 1955 m. rugsėjo 1 d. jis buvo iš lagerio paleistas ir tą patį rudenį grįžo į Lietuvą be teisės gyventi Vilniuje, paskutinius gyvenimo metus praleido Vilniuje slapčia.Digital seals and the war on counterfeit drugs

Pirmojo pasaulinio karo metais už narsą fronte J. Motiejūnas-Valevičius buvo apdovanotas trim carinės Rusijos ordinais: Šv. Stanislovo 3-ojo laipsnio su kardais, Šv. Anos 3-ojo laipsnio ir Šv. Vladimiro 4-ojo laipsnio. Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas ne tik Vyties Kryžiumi (1919 m.), bet ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu (1931 m.), Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių Žvaigždės ordinu (1933 m.), Lietuvos skautų sąjungos Svastikos ordinu (1931 m.), ugniagesių "Artimui pagalbon" 3-ojo laipsnio kryžiumi, Savanorio kūrėjo medaliu (1928 m.) ir Nepriklausomybės medaliu (1928 m.).

Amžininkų atsiminimuose liko kaip geraširdis ir mėgstantis bendrauti žmogus, įdomus pašnekovas ir pasakotojas, sekmadieniais būtinai ėjęs į bažnyčią.

Vedė 1920 m. lapkričio 14 d., žmona Elena Graužinytė-Motiejūnienė-Valevičienė (1896–1976) – dvarininko Klemenso Graužinio (1890–1939) sesuo. Duktė Laima Motiejūnaitė-Račienė (1939–?).

Mirė 1959 m. lapkričio 13 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Saulės kapinėse šeimos kape su žmona ir seserimi Domicele (3 sektorius). Kapą ženklina akmeninis paminklas-stela su iškaltu įrašu: "Baltuškienė Domicelė / 1907–1984 / Valevičius Jonas / 1895–1959 / Valevičienė Elena / 1896–1976".

1990 m. kovo 27 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Motiejūną-Valevičių kaip neteisėtai represuotą.

Vyties Kryžiaus kavalieriaus J. Motiejūno-Valevičiaus gyvenimas ir žygdarbiai įamžinti Viliaus Kavaliausko enciklopediniame žinyne "Lietuvos karžygiai : Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)" 4-ajame tome (2012 m.).