Veronika Ieva DIKČIUVIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Švejytė
Gimimo data: 1930-08-13
Gimimo vietovė: Storių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Pedagogė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, žurnalistė, tautodailininkė tapytoja, literatė poetė ir prozininkė, kraštotyrininkė

2016-11-01   |   Spausdinti

Seneliai: Jonas Šveja ir Marijona Dailydytė-Švejienė – valstiečiai žemdirbiai. Tėvai: Antanas Šveja (1873–1939) ir Ona Kiaušaitė-Švejienė (1898–1982) – valstiečiai žemdirbiai, turėjo 6 hektarus žemės. Užaugo trijų vaikų šeimoje su dviem seserimis, buvo jauniausia. Seserys Eleonora Švejytė-Genienė (g. 1920 m.) ir Ona Švejytė-Genienė (g. 1921 m.). Dar keturi vaikai: broliai Jonas ir Juozapas bei seserys Julijona Birutė (1929–?) ir Marijona – mirė kūdikystėje. Pusbrolis (tėvo brolio Petro sūnus) Jonas Švejis (1904–1945) – kunigas.

1938–1942 m. mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, 1942–1950 m. – Anykščių gimnazijoje, Anykščių vidurinėje mokykloje. Mokykliniais metais dalyvavo jaunųjų literatų būrelio veikloje, auklėtojo Zigmo Leškevičiaus paskatinta, leido mokyklos sienlaikraštį.

1950–1952 m. V. Švejytė buvo Ubiškės (Telšių r.) septynmetės mokyklos pradinių klasių ir anglų kalbos mokytoja. 1951–1954 m. ji neakivaizdžiai studijavo Šiaulių mokytojų institute, įgijo septynmečių mokyklų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

1952–1964 m. V. Švejytė dirbo Andrioniškio (Anykščių r.) septynmetėje mokykloje (nuo 1961 m. – aštuonmetėje mokykloje) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, keletą metų buvo Andrioniškio kultūros namų meno vadovė. 1964–1967 m. ji buvo Surdegio (Anykščių r.) aštuonmetės mokyklos mokytoja ir kultūros namų meno vadovė. 1965–1969 m. ji neakivaizdžiai baigė studijas Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos išsilavinimą.

Nuo 1967 m. iki šiol V. Dikčiuvienė gyvena ir kuria Anykščiuose.

1967–1985 m. ji buvo Valstybinio radijo ir televizijos komiteto atsakingoji redaktorė Anykščiuose, rengė Lietuvos radijo laidas iš Anykščių bei vietinio radijo laidas, kol išėjo į pensiją. 

V. Dikčiuvienė rašo eiles, išleido pačios iliustruotus poezijos rinkinius "Po dangum Anykščių" (2000 m.) ir "Apmąstymų duona" (2010 m.). Ji parengė ir išleido dokumentinės prozos kraštotyrines knygas: gimtojo kaimo istorijos apybraižą "Ten, kur stūkso Storių kalnai" (2002 m.) bei savo kilmės istorijos studiją "Skiemoniečių Švejų giminės istorija" (2005 m.). Jos kūryba publikuota periodikoje ir rinkiniuose.

V. Dikčiuvienė tapo paveikslus, naudoja aliejaus, akvarelės ir grafikos technikas. Ji surengė kelias personalines tapybos darbų parodas, tarp jų – jubiliejinę tapybos parodą Anykščių bibliotekoje (2000 m.), nuo 1991 m. dalyvauja grupinėse parodose Anykščiuose ir kituose šalies miestuose. V. Dikčiuvienės tapybos darbų yra privačiuose rinkiniuose ir kolekcijose. Ji iliustravo apie 10 knygų – Anykščių krašto autorių Domicėlės Juodžiūnaitės, Alekso Navicko, Emilijos Vitkūnaitės, Zenono Beniulio kūrybą.

V. Dikčiuvienė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Anykščių skyriaus narė (nuo 1991 m.), Anykščių rajono literatų klubo "Marčiupys" narė ir šio klubo tarybos narė, bočių literatų klubo įkūrėja, Atgimimo laikų "Bočių" draugijos Anykščių skyriaus tarybos narė.

Laisvalaikiu skaito, mėgsta dirbti sode, rinkti istorinę medžiagą, rašyti prisiminimus.

Ištekėjo 1969 m. gegužę, vyras Albertas Dikčius (1932–2011) – pedagogas vadovas. Liko našlė.