Tėvai: Juozas Kezys (1882–1969) ir Eudokija Jakovlevaitė-Kezienė (1893–1980) – valdininkai. Buvo šeštas vaikas. Sesuo Sofija Kezytė (1923–2015).

1930 m. gruodžio 8 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Kazimieras Mozūras.

1950–1952 m. A. Kezys dirbo Lietuvos Mokslų akademijoje Lietuviškosios enciklopedijos sekretoriumi, archyvininku.

1950–1955 m. jis studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete žurnalistiką, įgijo žurnalisto išsilavinimą.

1952–1991 m. A. Kezys dirbo respublikinio laikraščio "Tiesa" redakcijoje literatūriniu bendradarbiu, buvo žemės ūkio, mokslo ir ekonomikos skyrių vedėjas. Du dešimtmečius jis organizavo kaimo aplinkos apžiūrą "Duona ir grožis – iš vienų rankų".

A. Kezys paskelbė straipsnių žemės ūkio ekonomikos klausimais, rašė apie vertingų augalų išsaugojimą ir platinimą Lietuvos kraštovaizdyje. Jis parašė ir išleido brošiūrą "Lietuvos žemės ūkis" (anglų ir vokiečių kalbomis, 1973 m.), apybraižų knygą "Pamario melioratoriai" (1980 m.).

A. Kezys dalyvavo 1991 m. sausio įvykiuose Vilniuje, savo įspūdžius skelbė to meto spaudoje.

Jis tapo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko žurnalistinės premijos laureatu už publicistinius straipsnius žemės ūkio temomis "Tiesoje" (1973 m.). A. Kezys buvo apdovanotas "Garbės ženklo" ordinu (1973 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m. ).

Buvo vedęs, žmona Teresė Kezienė (g. 1935 m.) – žurnalistė.

Mirė 2001 m. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse šeimos kape prie tėvų (20 sektorius, 7 eilė, 8 kapas). Kapą ženklina paminklinė kompozicija iš dviejų juodo šlifuoto akmens stelų ir centre įkomponuoto pilko akmeninio kryžiaus, stelose iškalti įrašai: "Juozas Kezys / 1882–1969 / Aleksandras Kezys / 1930–2001" ir "Eudokija Kezienė / 1893–1980 / Sofija Kezytė / 1923–2015".

Po jo mirties T. Kezienė sudarė ir išleido prisiminimų apie A. Kezį ir jo publicistikos knygą "Duona ir grožis – iš vienų rankų" (2003 m.).