Tėvai: Liudvikas Ruškulis (1891–1975) ir Karolina Ruškulienė (1889–1975) – žemdirbiai, 1952–1953 m. tremtiniai Novosibirsko srityje (Rusija). Sesuo Salomėja Ruškulytė-Vazgilevičienė (1928–?), brolis Vincas Ruškulis (1929–1996) – abu 1952–1953 m. tremtiniai Novosibirsko srityje (Rusija).

H. Ruškulis baigė 4 skyrius. 

Vokiečių okupacijos pradžioje jis dirbo Zarasų policijoje.

1943 m. H. Ruškulis savanoriu išėjo į vokiečių kariuomenę, buvo pasiųstas į frontą ir kovojo su sovietų armija, pateko į sovietų nelaisvę.

Iš ten 1947 m. birželio mėnesį H. Ruškulis pabėgo ir išėjo partizanauti, veikė Alantos (Molėtų r.), Pakalnių ir Leliūnų (Utenos r.) apylinkėse, pagarsėjo kaip nesugaunamas partizanas. 

1949–1951 m. jis slapstėsi Kaniūkų kaime (Molėtų r.) Kraujelių sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su kitais partizanų vadais.

Nuo 1950 m. H. Ruškulis buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono vadas. Žėručio rajonas buvo sukurtas 1950 m. kovo mėnesį ir jį sudarė tik vienas H. Ruškulio-Liūto būrys, kuris veikė Skiemonių, Skudutiškio ir Alantos valsčiuose. Nuo 1951 m. jo vadovaujamame būryje kovėsi ir paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas (1928–1965).

1951 m. gruodžio 9 d. per susirėmimą su stribais jis buvo sunkiai sužeistas sprogstamąja kulka. 1952 m. sausio 12 d. MGB Vilniaus srities valdybos jis buvo suimtas, 1952–1953 m. kalinamas ir tardomas Vilniuje, MGB vidaus kalėjime.

1952 m. birželio 28 d. Pabaltijo karinės apygardos karo tribunolas nuteisė H. Ruškulį mirties bausme sušaudant su viso turto konfiskavimu.

1952 m. rugsėjo 5 d. iš Vilniaus kalėjimo H. Ruškulis buvo išgabentas į Butyrkų kalėjimą Maskvoje (Rusija).  

Žuvo 1952 m. rugsėjo 10 d. Butyrkų kalėjime Maskvoje (Rusija) – buvo sušaudytas, vykdant Karo tribunolo nuosprendį. Palaidojimo vieta nežinoma.