Kaimas Kavarsko seniūnijoje už 2 kilometrų į vakarus nuo Kavarsko. Ribojasi su Budrių, Papragių, Majokų, Jerzuvkos, Jasonių II, Pumpučių ir Raščiagalio kaimais, Pilėnų viensėdžiu.

Yra 14 sodybų – 18 gyventojų (2001 m.), 23 gyventojai (2011 m.). Priklauso Kavarsko kaimo seniūnaitijai (nuo 2009 m.).

Pirmojo pasaulinio karo metais kaimas buvo suniokotas, sudegė pusė jo pastatų. 1923 m. kaime buvo 39 sodybos – 199 gyventojai. Daugiausia gyventojų buvo rusų tautybės. Dauguma vyrų buvo dailidės, statė namus. 1928 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 363,19 ha žemės.

1909 m. lapkričio 1 d. Girelėje  buvo atidaryta valdinė pradžios mokykla, kurioje buvo mokomi vietinių rusų sentikių vaikai, į kaimą atvyko dirbti jaunas, ką tik Panevėžio mokytojų seminariją baigęs mokytojas baltarusis. Duodami žemės mokyklai, lietuviai ūkininkai tuomet prašė, kad mokykloje jų vaikai būtų mokomi ir lietuviškai.

1930 m. pradėjo veikti Girelės pradinė mokykla, kuri įsikūrė nuomojamose patalpose. Su 34 I–III skyrių mokiniais dirbo mokytoja Zosė Valeikaitė. 1931 m. mokykla buvo sujungta su Budrių pradine mokykla kaip atskiras jos komplektas. 1933 m. Budrių pradinė mokykla nukelta į Budrių kaimą. Girelėje gyveno daug rusų, kurie siekė vaikus mokyti rusiškai, o nukėlus komplektą į Budrius, buvo dėstoma lietuviškai. Vietos gyventojai prašė palikti mokyklą tame pačiame kaime, bet gavo neigiamą atsakymą. 1934 m. Girelės pradinė mokykla buvo panaikinta.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Girelės buvo ištremtos į Sibirą 2 šeimos.

1949 m. rugsėjo 3 d. kaimas kartu su Jerzuvka buvo įjungtas į kolūkį "Pirmieji žingsniai", pirmuoju jo pirmininku paskirtas Feoktistas Pastuškovas. Vėliau kaimas priklausė "Nugalėtojo", "Atžalyno" kolūkiams, kol 1991 m. pabaigoje ūkis iširo.

Girelėje veikia Jurgitos Minderytės-Motiekaitės namų restoranas "Kacės virtuvėlė" bei edukacijos kompleksas "Menų tvartas", nuo 2022 m. vasaros sezono metu plėtojantis veiklas ir Vilniuje.

Girelė yra Lietuvos sentikių Pomoro bažnyčios Girelės bendruomenės centras. Apie 1860 m. Girelėje gyveno apie 15 sentikių, o XX a. pradžioje sentikių parapijai priklausė 400–500 tikinčiųjų, 1937 m. bendruomenėje buvo 689 tikintieji. Antrojo pasaulinio karo metais dalis sentikių pasitraukė į Rusiją, keletas jų žuvo Lietuvoje už tai, kad rėmė sovietinę valdžią. 1947 m. valdžia įregistravo Girelės sentikių bendruomenę, turėjusią apie 750 tikinčiųjų, šios bendruomenės dvasios tėvas 1950–1978 m. buvo Ivanas Stepanovas. Iki 1990 m. tikinčiųjų skaičius nuolat mažėjo, sentikiams persikeliant gyventi į miestus ir taip bėgant nuo kolektyvizacijos, taip pat tolstant nuo religinių tradicijų. Apie 1980 m. nuolatinės pamaldos Girelės maldykloje nutrūko. XX a. pabaigoje kaime liko tik dvi sentikių šeimos, kurios lankė pamaldas Ukmergės sentikių bendruomenėje.

Kaime yra medinė Švč. Dievo Motinos Užtarėjos maldykla (cerkvė), statyta apie 1919 m., kai į Girelę grįžo Pirmojo pasaulinio karo metais iš jos į rytus pasitraukę sentikiai. Pastatas stačiakampio plano su vienu kupolu, viršuje kryžius, yra varpinė. Reguliarios pamaldos čia nutrūko apie 1980 m., XXI a. pradžioje pastatas liko apleistas ir nebenaudojamas, irstantis. Nuo 2019 m. spalio kiekvieną rudenį joje vėl pradėta rengti kasmetines pamaldas, nuo 2020 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių registrą (objekto kodas 45124), inicijuotas skelbti valstybės saugomu.

Nuo XVIII a. Girelėje veikia senosios kaimo kapinės, jose iki šiol laidojami rusų tautybės žmonės. Kapinės aptvertos, yra išlikusių XIX a. akmeninių paminklų. Kitos Girelės sentikių bendruomenės kapinės yra Naujonyse ir Geležinėje.