Iliustruotas religijos, kultūros ir visuomenės gyvenimo mėnraštis „Naujasis Židinys-Aidai“ šių metų Nr.8-9 skiltyje „Sovietika“ pateikia humanitarinių mokslų daktarės, literatūros istorikės Dalios Striogaitės (g. 1940 m.) publikaciją „Juozas Baltušis partinio budrumo sargyboje. Vieno sovietmečio dokumento skaitymas“.

Ji parašyta konferencijoje „Socialistinio realizmo klasika: K. Korsakas, J. Baltušis, P. Cvirka“ šiemet gegužės 22 dieną skaityto pranešimo „Partinio budrumo sargyboje: Juozas Baltušis prieš Kazį Borutą“ pagrindu.

Juozas Baltušis nesyk yra deklaravęs didžią meilę savo pirmam ir vieninteliam literatūros mokytojui, patarėjui ir draugui Kaziui Borutai („Ir atsitiko tada didis ir svarbus įvykis mano gyvenime – susipažinau aš su rašytoju K. Boruta“, – rašė autobiografijoje apmąstydamas savo jaunystę prieškario Kaune). Mažaraščiui, bet talentingam jaunuoliui vyresnysis draugas nutiesė kelią literatūron: organizavo jo debiutą (almanache „Darbas“, 1932), įpiršo skambią literatūrinę pavardę, parūpino darbą knygrišykloje, įvedė kūrėjų draugijon... Tad kodėl po kelių dešimtmečių, jau sovietmečiu, Baltušis pratrūko skundu komunistų partijos Centro Komitetui prieš Borutą, kaltindamas jį politiniu analfabetizmu, nacionalistinėmis nuotaikomis ir kitomis „nuodėmėmis“, beje, puikiai žinodamas, kokia netvirta ir pažeidžiama buvo jo draugo tuometinė padėtis (po ilgo atostūmio vos prieš keletą metų grąžintas į LTSR Rašytojų sąjungą, bet nepasitikėjimas juo tebesitęsė, buvo išvargęs, slegiamas depresijos)?

Šis skundas – skandalingas literatūrinio gyvenimo faktas – yra sulaukęs nemažo rezonanso spaudoje (minėtina kandi literatūrologo užuomina, įvykio dalyvio kritiškas vertinimas, pašaipus aptarimas egzodo periodikoje). Bet tolstant nuo paties įvykio, įsigali jau apytikris kalbėjimas, panašesnis į gandą ar pramaną, kaip antai: Baltušis „padėjo išsirūpinti“ savo literatūriniam mokytojui K. Borutai „kelialapį“ į Gulago salyną“ (?!). Kaip gi būta iš tikrųjų?

Skundas (trys mašinraščio puslapiai su aiškiu Baltušio parašu) iki šiol tebėra mažai kieno perskaitytas, nors yra Lietuvos ypatingojo archyvo fonduose surastas ir jau paskelbtas. Tai politinio pobūdžio dokumentas ir gana intriguojantis – rodo ne tik dviejų žymių rašytojų sankirtą, bet ir atspindi anuometinės epochos atmosferą, perteikia politizuoto požiūrio į meną bei kūrėjams taikytų sovietinių drausmės metodų kvintesenciją. Tad ir patį literatūrinį įvykį, kuris lig šiol vertintas daugiausia moralės aspektu (apskundė savo mokytoją!), teisingiau būtų traktuoti politiniu-ideologiniu lygmeniu – kaip sovietizmo reiškinį ir ženklų jo atspindį.

Siekiant aptarti skundą bei susipynusius dviejų klasikų santykius, kartu įžvelgiant bendresnę šio literatūrinio fakto prasmę, tenka atsigręžti į kiek ankstesnius metus.

Boruta, prieškaryje garsėjęs kaip vienas radikaliausių ir autoritetingiausių kairiosios literatūros atstovų, pokario metais paženklintas „liaudies priešo“ etikete, tapo nustumtas nuo literatūrinės viešumos, o Baltušis, kurio proletarinė kilmė ir buvęs vargingas gyvenimas labai atitiko naujosios santvarkos pagrindus, iškilo į aukščiausias partinės ir literatūrinės veiklos viršūnes. Borutą slėgė politinis-ideologinis „presas“, dogmatizmo gniaužtai, o Baltušis uoliai ir ištikimai tarnavo jį iškėlusiai sovietinei valdžiai. Sena jųdviejų draugystė tęsėsi, tik pasikeitė vaidmenys: dabar Baltušis buvo „globėjas“. O įtampa augo: Boruta buvo įskaudintas, kai keletą metų beviltiškai užsitęsusiuose jo apysakos „Sunkūs paminklai“ svarstymuose recenzentai (tarp jų ir Baltušis) mokė jį socrealizmo principų ir marksistinės pozicijos – neigiamo požiūrio į lietuvių kultūros praeitį bei jos garsias asmenybes. Matyt, po vieno tokių svarstymų rašytas šis skaudus Borutos laiškas: „savo laiku neatkreipiau Tavo dėmesio į mūsų krašto kultūros klausimus, o pakišau Gorkį... Galbūt iš Tavęs ir būtų išėjęs mūsų Gorkis kitomis sąlygomis, jei Tu būtum galėjęs įsigilinti kaip Gorkis į savo, taip Tu į savo tautos visokeriopus klausimus“; pabaigoje pridūrė labai rūsčiai: „su jokiais tautos išdavikais man nepakeliui“.

Smarki jųdviejų santykių konfrontacija iškilo 1961 m. sausio 21 d. po rašytojų grupės surengto literatūrinio vakaro Naujojoje Akmenėje: buvę bičiuliai, abu gana temperamentingi, stipriai apsižodžiavo, Boruta, viską metęs, išvyko, o Baltušis, vos grįžęs į Vilnių, nuskubėjo su parašytu skundu pas kompartijos Centro Komiteto sekretorių Vladą Niunką. Skundas – labai būdingas sovietinio bendrabūvio metodas: tik galingasis partijos komitetas išsprendžia visus klausimus, atstato pairusią tvarką, auklėja ir baudžia žmones (pas partijos sekretorių buvo bėgama ir neištikimą sutuoktinį apskųsti, šeimos santykius sureguliuoti).

Kuo Baltušis kaltino Borutą savo skunde?

Tuo, kad renginio metu šis perskaitęs beletrizuotą įvadą, parengtą būsimai antrai „Baltaragio malūno“ laidai:

Šiame įvade K. Boruta deda pastangas visiškai reabilituoti save ir apkaltinti visus, kurie savo laiku kritikavo jį už šį romaną. K. Boruta įvade nurodo, kad jis gavo „atgalia ranka per galvą“ už „Baltaragio malūno“ išleidimą; jis tvirtino, kad šį smūgį jam sudavė tie, kurie neišmano „tikrosios lietuvių liaudies tautosakos ir jos reikšmės“; jis aiškino, kiek jam, kaipo „Baltaragio malūno“ autoriui, teko ir tenka kentėti nuo šitų neišmanėlių už tai, kad jis teisingai supranta lietuvių liaudies tautosaką.

Taigi – kaip drįso abejoti partinės kritikos teisingumu, kaip galėjo jai prieštarauti? Ir netgi iškelti save kaip išmanantį? Partijos tiesa yra vienintelė, neklaidinga ir reikalaujanti visiško paklusimo. Diskutuoti, reikšti savo kitonišką nuomonę jau yra nusižengimas. Ir nesvarbu, kad nuo anos (stalininės) „Baltaragio malūno“ kritikos buvo praėję penkiolika metų – būtinas absoliutus partijos tiesos pripažinimas. Folkloro samprata, jo panaudojimo kūryboje galimybė – ne individo svarstymų reikalas, o institucijų apibrėžta tiesa, yra juk oficiali versija „Tautosaka – tai liaudies lūkesčių, kovų bei pergalių prieš išnaudotojus išraiška“, ir vadovautis reikia šituo marksistiniu požiūriu. Boruta leido sau jį pavadinti neišmanėlišku.

Netinkamas Borutos elgesys esą tik parodęs, kokia klaidinga jo – piliečio ir rašytojo – pozicija:

yra įsikalbėjęs esąs atstovas kažkokios lietuvių tautos – ne tos lietuvių tautos, kuri pastatė N. Akmenės cemento gamyklą, dirba ir kuria, stato komunistinę ateitį, o kažkokios kitos, jam vienam težinomos. Ši mintis taip giliai įstrigusi K. Borutos sąmonėje, jog jis nebepajėgia suprasti, kad ši tariamoji „lietuvių tauta“ yra tik jo liguistos fantazijos produktas, nieko bendro neturįs su tikrove (...). Nepajėgia K. Boruta suprasti ir to, kad savo politiniais kliedėjimais jis yra kažkur labai netoli nuo taip vadinamų „tautos atstovų“, nūnai iš užjūrio dergiančių Tarybų Lietuvą, jos laimėjimus tarybinio vystymosi kelyje.

Nacionalistinių nuotaikų skleidimas (tai anuomet vadinta „buržuaziniu nacionalizmu“), pabrėžtinas jų panašumas su užjūrio priešų teiginiais yra, be abejo, rašytojo pažiūrų antitarybiškumas – tai itin stiprus politinis kaltinimas septinto dešimtmečio pradžioje: juk partijos buvo raginama kuo ryžtingiau atremti Vakarų propagandą, orientuotis į šlovingą dabartį ir komunistinę ateitį.

Nužymėjęs idėjinius Borutos klystkelius, skundo autorius pereina prie literatūros, kuri, jo nuomone, glaudžiai susijusi su ideologija:

K. Boruta tokių klaidingų savo pozicijų dėka palaipsniui smuko ir kaip rašytojas. Jis tiesiog stebina visus, atsimenančius jį iš ankstyvesnių laikų, savo dabartinės kūrybos pilkumu, meniniu neišraiškumu, bejėgiškumu. Dingo stiliaus imlumas, nuskurdo kalba.

Apie kūrybą ir talentą kalbėdamas Baltušis, regis, galėjo būti bent kiek nuovokesnis: pats „Parduotų vasarų“ romane vaizdavo, kaip talentingasis Poviliokas, netekęs savo kūrinio ir vidinės paskatos, šoko maištauti prieš aplinkos menkystę ir... palūžo. Borutos kūrybinės stagnacijos drama taip pat paženklinta žmogaus vertės pažeminimo ir prievartos patirtimi, vidinės būtinybės prarastimi. Tačiau Baltušio įsitikinimas partinis: kūrėjas turi tarnauti santvarkai, privalo atlikti jam patikėtą svarbią visuomenės auklėjimo užduotį – „duot tarybinei liaudžiai talentingų kūrinių“, taigi talento krizė esanti piktybiškas pareigos nevykdymas.

Šitaip išryškinęs kolegos politinio nepatikimumo sindromą, jis teikia išvadą: dirbti su Boruta „nebėra prasmės“, nes šis „per dvidešimtį tarybinio gyvenimo metų nieko nesuprato, nepasidarė sau jokių išvadų ir nerodo geros valios padaryti tai ateityje“. Maža to, daroma užuomina apie užsimaskavusį priešą: sena pažintis, geri prisiminimai „kliudė (...) realiai perprasti ir blaiviai įvertinti šį žmogų“.

Baltušio tekste (ir poelgyje) dominuoja ištikimybė komunistų partijai bei režimui ir komunistinis principingumas – ideologiškai svetimų apraiškų demaskavimas. Skundimas šiaip jau bjaurus dalykas, bet čia vadovaujamasi ne humanistinėmis normomis, o partine sąžine. Informavimas – itin svarbus komunistinės kontrolės principas. Aptariamasis tekstas ir grindžiamas įsijaustu partiniu moralumu: „Laikau savo partine pareiga informuoti“. „Partinė pareiga“ – šio skundo pradžia ir pabaiga (žiedinė kompozicija). Akcentuojama komunisto laikysena – sakymas „atvirai ir tiesiai“ bei tvirtas tikėjimas savo teisuoliškumu. Stiliuje vyrauja socialistinei sistemai būdingo pompastiško valstybinio mąstymo standartai („dirba ir kuria, stato komunistinę ateitį“, „vakarai praėjo aukštame lygyje“) bei anuomet įprasti konotaciniai žodžių laukai („apkrėstas nacionalistiniu raugu“, „politiniai kliedėjimai“). Skundo autorius nepraleidžia progos ir pasigirti: kritišku momentu pasielgęs kuo teisingiausiai (iš tribūnos nedavęs Borutai atkirčio, kad nekiltų nesveiko smalsumo, bet sumaniai suvaldęs situaciją ir renginys neprarado idėjinio lygio). Nepamiršta ir komunistui būtino savikritiškumo, net saviplakos: „mano perdėtas rūpinimasis K. Boruta ir tiek ilgai užsitęsusios viltys jo atžvilgiu neliudija apie mano reikiamą principingumą, klasinės nuovokos brandumą“.

Baltušio tekste uolaus partiškumo deklaravimas, sumišęs su besikartojančiu asmeniškumu – „aš“, „mano“, „man“, – skatina įžvelgti ir psichologinį veiksnį – susikirtimo su Boruta metu užgautą savimeilę, net pažeminimą. Baltušis nebebuvo mokinys, jis jau buvo didis: vienas iš sovietinio režimo „asų“ (LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas, kandidatas į LKP CK narius), iškilęs ir į literatūros įžymybes, apdovanotas Respublikine premija, gavęs Liaudies rašytojo vardą, labai populiarus, knygos verčiamos į kitas kalbas. Visa tai jo asmeniui uždėjo stiprų garbės ir galios antspaudą. Į savo vertę buvo kaip reikiant įsijautęs net šeimos aplinkoje: „Nomenklatūrinė vieta sureikšmino jo požiūrį į save. [...] Namuose įsigalėjo autoritarinės valdžios diktatas. (...) jis „maudėsi“ savo didybėje“, – teigia žmogus, gyvenęs po vienu stogu.

Jis negalėjo pakęsti, jei jam, Baltušiui, nepaklūstama. Kaip rašytojų išvykos vadovas, jau išsyk po literatūros vakaro programos buvo griebęsis tam tikro represyvumo: griežtai įspėjo Borutą, iš jo pareikalavo pateikti kūrinius, kuriuos žadąs skaityti kituose vakaruose (cenzūra!), bet šis nesileido iš aukšto mokomas, užgauliai atsikirto. Taigi buvo svarbu įrodyti savo pranašumą, pamokyti įžeidėją, atsiteisti. Įsižeidimas skunde slepiamas po nuoširdumo kauke: tiek daug iki šiol yra padėjęs Borutai, juo rūpinęsis, bet nusivylęs. Besiskundžiantysis stengiasi, kad žodžiai būtų jautrūs, o kaltinimai – nekeltų abejonių. Šitai Baltušis gebėjo: buvo neprilygstamas gražbyliavimo meistras, talentingas recepcijos stimuliuotojas. Kalbėjimo artistizmas – išskirtinė jo talento dovana: lakus sakinys, smagiai kertantis žodis, veiksmą ir įspūdį sustiprinantis veiksmažodžių srautas, savita ritmika... Mokėjo demagogiškai utriruodamas įtikinti tuo, kuo norėjo, net akivaizdžia nesąmone. Antai ir mūsų aptariamas tekstas gražiai struktūruojamas kontrastų dėlionės principu: literatūrinio vakaro metu Borutos pasirodymas apolitiškas ir visai neturėjęs pasisekimo, o kitų autorių kovingi kūriniai skambėję su dideliu pakilimu; Boruta klaidžioja, o talentingiausi lietuvių rašytojai (Antanas Vienuolis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Grušas) „iš pirmųjų tarybinės santvarkos metų“ surado teisingą kelią ir t. t.

Sukūręs įtaigų, demaskavimo aistros, simuliuojamo nuoširdumo ir abejoti neleidžiančio argumentavimo kupiną „kompromatą“ (žodžiu dar painformavęs ir Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos sekretorių), Baltušis puikiai numatė eigą – bus daromos atitinkamos išvados, prieš Borutą bus imtasi priemonių. Nusižengęs tvarkai asmuo valdžios instancijose paprastai būdavo kietai „apdorojamas“ – baudžiamas, įbauginamas, žlugdomas. Ant skundo greitai atsirado Niunkos rezoliucija-nukreipimas žemesnio rango CK darbuotojams: „Patikrinkite, kas yra numatyta išleisti. Reikia padaryti atatinkamas išvadas“.

Konfrontacija ir skundas išryškino dviejų neeilinių kūrėjų ideologinę takoskyrą, o bendresne prasme – senosios (susiformavusios dar prieškaryje) ir naujosios (sovietinės) inteligentijos vidinę nedermę: pernelyg didelė ir neišlyginama intelekto, pažiūrų, idealų skirtis. Borutos dvasia neprisitaikanti, o Baltušio – konjunktūriška. Boruta, nuo jaunystės nemėgęs partijų ir savęs rimčiau nesaistęs nė su viena jų (vengė mąstyti partietiškai, t. y. šališkai), kitokia Baltušio – partinio funkcionieriaus elgsena ir mąstysena. Kitoniškas menininko pozicijos, literatūros tikslų, kūrybos santykio su tikrove suvokimas. Pagaliau – kita draugo ir draugystės samprata (romantiškas, dar ankstyvoje jaunystėje Borutos susiformuotas draugystės kultas, o Baltušio – komunistinė sąžinė, labiausiai vertinanti budrumą, klasinę nuovoką, priešo demaskavimą).

Baltušio samprotavimai (ir apskritai mąstymas) paženklinti savamokslystės antspaudu: neturėjęs galimybių gilintis į fundamentaliąsias tiesas, savo pasaulėžiūroje jas pakeitęs lengviau rastomis ar iš šalies primestomis „gyvenimiškomis“ tiesomis, nesyk yra atsiskleidęs savo akiračio neerdvumu ar deklaravęs vertinimo vienpusiškumą, netoleranciją kitam ir kitoniškumui.

Boruta, nors ir sužlugdyto talento (supilkėjusios kūrybos, kaip teigta skunde) autorius, tebebuvo blaivesnis, savo vidum laisvesnis nei daugelis sovietmečio kūrėjų. Savo bičiulį seniai buvo perpratęs – net labai iškilusį ir išgarsėjusį vadindavo Baltušiuku (meiliai ir sykiu kiek pašiepdamas). O po incidento ir skundo mestelėjo sodrią metaforą – Piemenų Karalius. Nemalonumų tąsyk turėjo apsčiai: apsvarstytas Rašytojų sąjungos susirinkime, stabdyta jo knygų leidyba, vilkinta paskirti pensiją. Savo rašytame pasiaiškinime atsitikimą Naujojoje Akmenėje Boruta stengėsi „sužmoginti“: per skubumą buvo pasiėmęs tą rankraštį, kurio nederėjo rajone skaityti, gailisi dėl įvykusio nesusipratimo, „kuris gal kiek blogai nugirstas ir perdėtas“ (aliuzija į Baltušio klausos defektą, – D. S.), o kritiką dėl „Baltaragio malūno“ jis pripažįstąs buvus visiškai teisingą... – jau buvo išmokęs tam tikros maskuotės ir oficialių pasiaiškinimų rašymo reikalavimų: kaip priedą pridėjo kelių rašytojų, vakaro dalyvių atsiliepimus ir savo sveikatos būklės pažymėjimą.

Nurimęs Baltušis vėliau tokio aistringo partinio protrūkio savo artimo draugo atžvilgiu jau nedemonstravo, atsitikimo Naujojoje Akmenėje nebeminėjo, – priešingai, įvairiomis progomis rašė apie Borutą labai palankiai: „įžymus rašytojas, šviesus, taurus žmogus...“ Bet partinį vertinimą išlaikė iki galo: būdamas Borutos raštų redakcinės komisijos pirmininkas, „ydingojo“ (iš tiesų poetiško, gražaus) įvado antrai „Baltaragio malūno“ laidai publikuoti neleido.

Įtampą kėlę, gyvenimą, kūrybą ir žmonių tarpusavio santykius trikdę idėjiškumo reikalavimai anaiptol nebuvo retas dalykas. Aptartasis dokumentas – sovietmečiui būdingo komandinio vadovavimo kultūros procesui, griežtos partinės priežiūros, specifinio kūrėjų drausminimo liudijimas. Verta jį pažinti. Tai sovietinio meto absurdų ir, deja, jais įtikėjusio Juozo Baltušio reliktas.