Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Elena GIMBUTIENĖ
2021-01-09

Vardas: Elena
Pavardė: GIMBUTIENĖ
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Karosaitė
Gimimo data: 1894-01-13
Gimimo vieta: Šlavėnų dvaras (Anykščių r.)

Trumpai:
Mokslininkė agronomė, agronomijos pedagogė, visuomenininkė, kolekcininkė


Seneliai: Gustavas Brazauskas (1841–1906) ir Jadvyga Mikalauskaitė (Jadwiga Michalowska)-Brazauskienė (Brzozowska) (1845–1915) – dvarininkai, švietėjai. Tėvai: Klemensas Karosas (1861–1933) iš Vėjeliškių – inžinierius kelininkas ir Bronė Brazauskaitė-Karosienė (1875–1918) iš Šlavėnų. Dėdė (tėvo brolis) Antanas Karosas (1856–1947) – dvasininkas vyskupas, teta (motinos sesuo) Ona Brazauskaitė-Mašiotienė (1883–1949) – pedagogė, giminaitis (tėvo pusbrolio Jono Karoso anūkas) Jonas Juodelis (1921–2006) – kunigas monsinjoras.

Krikštatėvis – dėdė gydytojas Kazimieras Karosas (1861–1917).

Vaikystėje augo Vėjeliškiuose šalia Anykščių.

Tėvui gavus valstybės tarnybą, užaugo ir baigė gimnaziją Maskvoje (Rusija). 1911–1913 m. studijavo agronomiją Aukštuosiuose Golicino žemės ūkio kursuose Maskvoje, 1913–1914 m. tęsė studijas Maskvos Piotro Razumovo žemės ūkio akademijoje.

Pirmojo pasaulinio karo metais E. Karosaitė gyveno Rusijoje, paskui grįžo į Lietuvą, gyveno vyro Leonido Gimbuto tėviškėje Peslių dvare, Žemaitijoje, vėliau – Kaune, kur dirbo mokytoja.

1926–1940 m. ji dėstė Aukštosios Fredos (Kaunas) Aukštesniojoje sodininkystės ir daržininkystės mokykloje, 1940–1944 m. toliau dėstė šioje į Vilnių perkeltoje mokykloje.

E. Gimbutienė taip pat tęsė studijas Lietuvoje ir buvo pirmoji Lietuvos moteris agronomė, 1928 m. lapkričio 15 d. gavusi Dotnuvos (Kėdainių r.) Žemės ūkio akademijos baigimo diplomą.

Jis specializavosi augalų genetikos srityje, stažavosi Swalefo (Švedija) ir Vilmorino (Prancūzija) sėklininkystės įstaigose.

1936 m. E. Gimbutienė parengė ir išleido vadovėlį "Augalų genetika" – pirmąjį genetikos srities mokslinį leidinį Lietuvoje. Vėliau buvo išleistas jos parengtas "Daržovių sėklininkystės vadovėlis" (1942 m.).

E. Gimbutienė taip pat aktyviai dalyvavo Lietuvos moterų veikloje, 1929–1940 m. buvo Lietuvos moterų tarybos narė, atstovavo Lietuvos moterims tarptautiniame moterų kongrese Vienoje (Austrija, 1930 m.) ir aukštąjį mokslą baigusių moterų federacijos (IFUW) kongrese Wellesley (JAV, 1931 m.). Nuo 1934 m. ji buvo Lietuvos skautų sąjungos narė, aktyviai dalyvavo skaučių veikloje, skaitė paskaitas, buvo vyresnioji skautininkė.

Ji taip pat bendradarbiavo Nepriklausomos Lietuvos spaudoje: rašė straipsnius leidiniams "Ūkininko patarėjas", "Žemės ūkis", "Moteris ir pasaulis", "Skautybė", "Skautų aidas", "Naujoji sodyba", "Kosmos". Visas savo publikacijas E. Gimbutienė surinko ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje perdavė saugoti Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekai.

1944 m. E. Gimbutienė pasitraukė į Vakarus. Patekusi į Vakarų Vokietiją, dirbo mokytoja Pfulingeno lietuvių gimnazijoje.

1949 m. ji emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, 1949–1964 m. gyveno pas sūnų Jurgį Gimbutą Bostone, 1964–1982 m. – pas dukrą Aldoną Gimbutaitę-Grinienę La Crescenta, Los Andžele, Kalifornijoje.

E. Gimbutienė telkė Amerikos lietuves moteris tautinei veiklai, dalyvavo Pabaltijo Moterų klubo veikloje, vadovavo skautėms. Ji rašė straipsnius lietuvių leidiniams "Moteris", "Mūsų Vytis", "Draugas", "Skautų aidas" ir kitiems: apie lietuvių buitį, šiokiadienius, dalijosi prisiminimais apie gimtinę ir jos žmones, taip žadindama patriotinius jausmus ir Tėvynės ilgesį. Ji taip pat bendradarbiavo leidžiant "Lietuvių enciklopediją" (nuo 1953 m.).

Senatvėje iš kriauklių ji kūrė paveikslus ir kompozicijas, surengė savo dailės darbų parodą. Kelis dešimtmečius rinko viso pasaulio kriauklių kolekciją. Daugiau kaip 800 kriauklių rinkinį, identifikavusi kiekvienos pavadinimą, E. Gimbutienė padovanojo Vilniaus universitetui.

Už mokslinę ir visuomeninę veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje ji apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto V laipsnio ordinu (1937 m.) ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.

Amerikoje E. Gimbutienė apdovanota aukščiausiu skautų apdovanojimu – Geležinio Vilko ordinu.

Ištekėjo 1917 m. Maskvoje, vyras Leonidas Severinas Gimbutas (1892–1932) iš Peslių dvaro (Tauragės r.) – inžinierius. Liko našlė. Sūnus Jurgis Gimbutas (1918–2001) – architektūros istorikas, namotyros mokslo pradininkas, duktė Aldona Gimbutaitė-Grinienė-Adomėnienė (1921–1998) – emigrantė JAV. Marti Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994) – antropologė ir archeologė, emigrantė JAV, žentas Aleksandras Grinius-Grinevičius (1912–1965) – kariškis, aviatorius, emigrantas JAV.

Mirė 1982 m. sausio 15 d. Los Andžele (JAV). Palaidota Los Andželo Forest Lawn kapinėse.

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose saugomi E. Gimbutienės atsiminimai ir giminės istoriją liudijantys laiškai – jos pačios 1980–1982 m. sudarytas biografinis fondas.