Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Prima PETRYLIENĖ
2023-09-04

Vardas: Prima
Pavardė: PETRYLIENĖ
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Bučytė
Gimimo data: 1929-08-17
Gimimo vieta: Sungailos k. (Anykščių r.)

Trumpai:
Laisvės gynėja, politinė kalinė, visuomenininkė


Tėvai: Boleslovas Bučys (1900–1933) ir Pranciška Mackevičiūtė-Bučienė (1899–1970) – žemdirbiai ūkininkai, turėję 35 hektarus žemės, kaimo švietėjai. Tėvui anksti mirus, augo su motina penkių vaikų šeimoje su trim broliais ir seserimi. Sesuo Antanina Bučytė (1928–1943), broliai: Stanislovas Bučys (1923–2000) – vairuotojas, Steponas Bučys (1927–1995) – laisvės gynėjas partizanų ryšininkas, 1950–1956 m. politinis kalinys, žemdirbys, ir Algimantas Bučys (1932–1980) – laisvės gynėjas, 1950–1955 m. politinis kalinys, inžinierius statybininkas. Tolimas giminaitis (pusbrolio žmonos dėdė) – Vasario 16-osios Akto signataras inžinierius Steponas Kairys.

1937–1946 m. baigė Skiemonių (Anykščių r.) pradžios mokyklą ir progimnaziją. Mokydamasi buvo laisvės gynėjų rėmėja ir talkininkė: mezgė kojines, pirštines, siuvinėjo emblemas.

1946–1950 m. mokėsi Anykščių gimnazijoje. 1948–1950 m. P. Bučytė priklausė Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio organizacijos slaptam gimnazistų "Vienybės" būreliui, buvo viena iš jo kūrėjų, vieno penketuko vadovė, turėjo Panteros slapyvardį. Šio būrelio nariai per Antaną Bagočiūną-Dūmą užmezgė ir palaikė ryšius su Vytauto apygardos partizanais.  Kartu su kitais bendraminčiais P. Bučytė rinko medžiagą atsišaukimams, ją perduodavo A. Bagočiūnui, iš kurio gaudavo paruoštus atsišaukimus ir juos platino, taip skleidė Anykščiuose patriotines mintis, palaikė ryšius su laisvės gynėjų pogrindžiu. Mokykliniais metais ji palaikydavo ryšį ir su tėviškėje likusiais partizanais per Henriką Ruškulį-Liūtą.

Prieš 1950 m. vasario 16-ąją kartu su kitais gimnazistais ji pasiuvo apie 200 medžiaginių Trispalvių ir šventinę naktį papuošė Anykščių miesto medžius šiomis uždraustomis tautinėmis vėliavėlėmis, taip pat išplatino atsišaukimus su posmais, skirtais Nepriklausomybės šventei.

1950 m. vasario 18 d. P. Bučytė buvo suimta, penkis mėnesius kalinama ir žiauriai tardoma Anykščiuose, paskui tris mėnesius praleido Panevėžio kalėjime. 1950 m. rugsėjo 20 d. Ypatingasis pasitarimas ją nuteisė 10 metų kalėti "už tėvynės išdavimą". Po trijų mėnesių Vilniaus persiuntimo punkte ji buvo išvežta kalėti į Sibirą (Rusija).

1950–1957 m. ji buvo kalinama lageriuose. Atgabenta 1950 m. gruodžio 2 d., beveik metus ji buvo kalinama griežtojo režimo Taišeto lageryje (Oziorlage, Irkutsko sr.), kur dirbo sunkius miško kirtimo darbus. Perkelta 1951 m. rugsėjo 3 d., 1951–1954 m. ji kalėjo Pesčianlage (Žanos Arkos r., Karagandos sr., Kazachstanas), kur dirbo Karabaso lagerio akmens skaldykloje. Po Stalino mirties 1954–1956 m. ji buvo kalinama Balchašo (Steplago) lageryje (Kazachstanas), dirbo statybose. Peržiūrėjus bylą, 1956 m. gegužės 15 d. ji buvo paleista į laisvę ir tą pačią vasarą grįžo į Lietuvą.

Lageriuose ji išsaugojo Anykščių žemės saują, kurią, grįžusi į Lietuvą, 1956 m. paliko Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje.

Iš pradžių P. Bučytė 1956–1960 m. gyveno Klaipėdoje ir, negalėdama gauti darbo, buvo namų šeimininkė, baigė medicinos seserų kursus. 1960 m. atidarius Tauragėje naują pramonės įmonę, ji persikėlė į Tauragę ir 1960–1984 m. dirbo Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, buvo darbininkė, vėliau tiekėja, tiekimo skyriaus vadovė, kol išėjo į pensiją. 1984–1994 m. ji dirbo Tauragės rajono poliklinikoje, buvo sanitarė, paskui akių ligų kabineto medicinos sesuo.

Nuo 1994 m. ji gyvena Anykščiuose ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje bei politinėje veikloje.

Ji yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė, buvo šios sąjungos koordinatorė Utenos apskrityje. 1995–1997 m. ji buvo šios sąjungos Anykščių filialo pirmininko pavaduotoja, 1997–2021 m. – šios sąjungos Anykščių filialo pirmininkė, kol dėl solidaus amžiaus iš šių pareigų pasitraukė. Iki 2020 m. ji buvo ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos narė.

Ji taip pat yra Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ryšininkė-rėmėja, aktyviai dalyvauja Anykščių tremtinių veikloje, jai suteiktas laisvės kovų dalyvės statusas (2002 m.).  Kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus nariais ji stengiasi įamžinti visas Lietuvos partizanų kovų vietas Anykščių rajone – stato paminklinius kryžius laisvės kovotojų žuvimo ir išniekinimo vietose, taip pat renka atsiminimus apie tremties vietas, rezistentų veiklą Lietuvoje.

P. Petrylienei vadovaujant, per du veiklos dešimtmečius anykštėnai – buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai pastatė 16 paminklų, 56 tipinius partizanų atminimo paminklėlius, pažymėjo atminimo lentelėmis 72 partizanų motinų kapus, surengė apie 200 renginių laisvės kovoms ir tremtims atminti.

Už tai, kad jos vadovaujamas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių filialas 2013 m. buvo viena aktyviausiai veikusių Anykščių visuomeninių organizacijų, ji buvo apdovanota Anykščių rajono savivaldybės garbės raštu.  

P. Petrylienė buvo Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) narė, po partijos pertvarkymo yra Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narė, šios partijos Anykščių rajono skyriaus pirmininko (Sigučio Obelevičiaus, Gabrielės Griauzdaitės-Patumsienės) pavaduotoja. Šios partijos sąraše 2000–2003 ir 2007–2011 m. ji buvo išrinkta Anykščių rajono tarybos nare, dirbo Etikos, švietimo ir kultūros komitete.

2004 m. Lietuvos prezidento rinkimuose ji buvo kandidato Valdo Adamkaus patikėtinė. Ji išrinkta Anykščių rajono savivaldybės etikos komisijos nare, nuo 2011 m. yra Anykščių rajono Garbės piliečio vardo suteikimo komisijos narė. Ji yra Anykščių Šv. Mato parapijos pastoracinės tarybos narė.

Ji yra Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumo "Atmintis atgijusi paminkluose" (2011 m.) bendraautorė.

P. Petrylienei suteiktas Anykščių rajono Garbės pilietės vardas (2010 m.).

Ji apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2010 m.), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos II laipsnio žymeniu "Už nuopelnus Lietuvai" ir I laipsnio žymeniu "Už nuopelnus Lietuvai" (2008 m.), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi (1999 m.) ir šios organizacijos padėka (2006 m.), Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Sąjūdžio, Lietuvos Šaulių sąjungos Utenos apskrities 9-osios rinktinės, Utenos apskrities viršininko ir Anykščių rajono mero padėkomis. Už tiesos liudijimą Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai apdovanojo ją "Lietuvos ąžuolų" auksiniu ženklu (2017 m.). Lietuvos Respublikos 100-mečio proga ji apdovanota Anykščių rajono savivaldybės "Šimtmečio anykštėno" atminimo ženklu (2018 m.).

P. Petrylienės gyvenimas ir veikla pristatyti Edvardo Buroko žinyno "Pūtėme prieš vėją" 5-ojoje dalyje "Laisvės kovotojai" (2011 m.). Sukurtas dokumentinis filmas "Anykščių kraštas. Prima Bučytė-Petrylienė" (režisierius Justinas Lingys, 2020 m.).

P. Petrylienė moka rusų ir lenkų kalbas. Laisvalaikiu augina gėles, mėgsta būti gamtoje, bendrauti su žmonėmis, dalyvauti renginiuose.

Ištekėjo 1957 m., vyras Petras Petryla (1927–1993) – 1949–1956 m. politinis kalinys Kazachstane, statybininkas. Liko našlė. Duktė Prima Petrylaitė-Nečiūnienė (g. 1961 m.) – medikė.