Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Vanda TUMĖNIENĖ
2019-02-09

Vardas: Vanda
Pavardė: TUMĖNIENĖ
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Mingailaitė
Gimimo data: 1880-01-08
Gimimo vieta: Šlavėnų k. (Anykščių r.)

Trumpai:
Gydytoja pediatrė, pedagogė, vadovė, visuomenininkė, publicistė memuaristė


Seneliai: Konstantinas Mingaila (? – po 1879) ir Rožė Petkevičiūtė-Mingailienė (apie 1822 – 1879) – žemdirbiai stambūs ūkininkai, dvarininkai bajorai. Tėvai: Mykolas Petras Mingaila (apie 1847 – 1910) – žemdirbys ūkininkas, sodininkas, bajoras, ir Juzefa Marija Brazauskaitė-Mingailienė-Raudonikienė (? – iki 1940) – žemdirbė ūkininkė, bajorė, po vyro mirties – farmacininko Petro Raudonikio žmona. Užaugo septynių vaikų šeimoje su dviem broliais ir keturiomis seserimis (dar du vaikai mirė kūdikystėje), buvo trečioji. Broliai ir seserys: Jadvyga Konstancija Mingailaitė-Kopčienė (1876 – po 1910) – žemdirbė ūkininkė, Stanislovas Mingaila (1878 – po 1910) – emigrantas Ukrainoje, Petras Mingaila (1881–1883) – mirė vaikystėje, Janina Antanina Marija Mingailaitė-Vaišvilienė (1883 – po 1910) – žemdirbė ūkininkė, mirė jauna, Leonas Mingaila (1886 – apie 1934), Antanina Mingailaitė-Ptašickienė (1887 – po 1910) – pedagogė matematikė, emigrantė Lenkijoje, ir Marijona Juzefa Mingailaitė-Šcuckienė-Žilienė (1892–1976) – emigrantė JAV. Dėdė (motinos brolis) Gustavas Brazauskas (1841–1906) – 1863 m. sukilimo dalyvis, švietėjas.

1880 m. kovo 9 d. Anykščių bažnyčioje ją pakrikštijo vikaras Pranciškus Ubartas, krikštatėviai buvo bajorai Aloyzas Brazauskas ir Felicija Bakševičiūtė.

Mokėsi privačiai savo namuose, kur vaikus mokė Vanda Mackevičiūtė ir Petras Raudonikis, paskui 1895–1896 m. tęsė mokslą nuo 4-os klasės Šv. Kotrynos pensiono gimnazijoje Sankt Peterburge (Rusija), bet susirgusi jo nebaigė. Pasveikusi namuose, 1896–1898 m. ji baigė Kauno mergaičių gimnaziją sidabro medaliu ir trejus metus dirbo mokytoja tėviškėje, mokė jaunesnius vaikus.

1902–1905 m. V. Mingailaitė studijavo Sankt Peterburge (Rusija) Bestuževo aukštuosiuosiuose moterų kursuose Matematikos-gamtos fakultete matematiką, pragyvenimui užsidirbdama pamokomis pradžios mokykloje. Padedama Sankt Peterburge tuo metu studijavusio Stepono Kairio, ji savarankiškai mokėsi taisyklingos lietuvių kalbos. 1905 m. ji baigė akušerijos kursus Sankt Peterburgo dr. Otto klinikoje, įgijo I laipsnio akušerės kvalifikaciją, savarankiškai mokėsi ir lotynų kalbos.

Tėviškėje 1905–1906 m. užsidirbusi pinigų tolesnėms studijoms (gabendama obuolius iš Vėjeliškių kaimo sodų į Sankt Peterburgą), Sofijos Emilijos Venslovavičienės rūpesčiu gavusi stipendiją, 1906–1911 m. ji studijavo Berno (Šveicarija) universiteto Medicinos fakultete, įgijo medicinos daktarės laipsnį, 1911–1912 m. baigė trijų mėnesių kursą Sankt Peterburgo aukštajame moterų medicinos institute ir įgijo gydytojos išsilavinimą.

1912 m. vasarą gydytojos praktiką V. Tumėnienė pradėjo Svėdasuose ir Kavarske (Anykščių r.), paskui trumpai dirbo Berno (Šveicarija) vaikų klinikos gydytoja.

1912–1914 m. ji dirbo Davoso (Šveicarija) tuberkuliozės sanatorijoje ordinatore. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir uždarius privačią sanatoriją, 1914–1915 m. ji dirbo Liestalio (Šveicarija) apskrities ligoninėje gydytoja chirurge.

Karo metais nebegalėdama pragyventi Šveicarijoje, V. Tumėnienė išvyko į Rusiją ir 1915–1917 m. dirbo Novgorodo (Rusija) karo ligoninės vyriausiąja gydytoja, 1917–1918 m. buvo Maskvos (Rusija) miesto ligoninės moterų ligų chirurgė.

Pabėgusi iš revoliucijos siaubiamos Maskvos ir 1918 m. grįžusi į Lietuvą, V. Tumėnienė trumpai gyveno tėviškėje, gydydama vietinius žmones, paskui 1918–1919 m. dirbo Vilniaus Šv. Luko ligoninėje chirurge ordinatore, 1919–1920 m. buvo Vilniaus užkrečiamųjų ligų ligoninės Žvėryne Vaikų skyriaus vedėja. 

1920 m. persikėlusi į Kauną, V. Tumėnienė ėmėsi privačios medicininės praktikos. Tačiau netrukus ji buvo pakviesta į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą ir 1920–1924 m. vadovavo Sveikatos departamento Sanitarijos skyriui, kiek laiko ėjo ir Sveikatos departamento direktoriaus pavaduotojos pareigas.

Nuo 1920 m. ji kartu dirbo ir Kauno Raudonojo Kryžiaus vaikų ambulatorijos vedėja. 1923 m. pusę metų ji specializavosi garsioje Berlyno (Vokietija) universiteto vaikų klinikoje.

Grįžusi nuo 1923 m. V. Tumėnienė dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų katedros vyresniąja asistente. Ji įkūrė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų katedrą ir 1925–1944 m. buvo jos vedėja. Ji pirmoji pradėjo dėstyti lietuvių kalba vaikų ligų gydymo kursą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1925 m. buvo docentė, nuo 1930 m. – ekstraordinarinė profesorė, nuo 1941 m. pabaigos iki 1944 m. vasaros – ordinarinė profesorė.

1924 m. gegužės 13 d. Kaune V. Tumėnienė įsteigė valstybinę vaikų ligoninę-kliniką ir iki 1944 m. dirbo jos direktore. Jos pastangomis Kaune 1929 m. buvo atidaryta ir ambulatorija motinoms su kūdikiais ir vaikais iki 15 metų, įrengtas rentgeno kabinetas ir pieno mišinių virtuvėlė.

V. Tumėnienė tuo metu spausdino ir mokslinius darbus kūdikių viduriavimų, rachito, maitinimo, vaikų pūlingų infekcijų bei kitais klausimais. Daug jos mokslo darbų vaikų mirtingumo, rachito, cukrinio diabeto, vaikų tuberkuliozės diagnostikos ir gydymo klausimais paskelbta 1928–1940 m. periodiniame žurnale "Medicina", kurio redaktore ji pati kiek laiko dirbo.

1928–1937 m. ji vadovavo Pediatrų sekcijai, aktyviai dalyvavo ir skaitė paskaitas gydytojų suvažiavimuose, tarptautiniuose vaikų pediatrų kongresuose Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje. Ji rengė vaikų ligų ir motinos apsaugos kursus gydytojams, organizavo kovos su epidemijomis punktus.

Talkindama savo vyrui J. Tumėnui, V. Tumėnienė dirbo Justino Tumėno kalbų kursuose, kur dėstė prancūzų kalbą ir konversaciją, 1926–1929 m. buvo Justino Tumėno brandos kursų gamtos ir higienos mokytoja.

V. Tumėnienė taip pat aktyviai dalyvavo "Pieno lašo", "Kūdikių gelbėjimo", "Kovos su džiova", "Motinos ir vaiko" ir kitų draugijų veikloje, 1924–1925 m. buvo Lietuvos skautams remti draugijos Centro tarybos narė, iždininkė. 1921 m. įsteigus Lietuvos abolicionistų draugiją, ji buvo išrinkta pirmąja jos pirmininke ir šias pareigas ėjo 1921–1924 m. Kai 1927 m. buvo įkurta Lietuvos moterų, baigusių aukštąjį mokslą, sąjunga – Lietuvos moterų akademikių sąjunga, ji irgi buvo išrinkta pirmąja jos pirmininke ir keletą metų šiai organizacijai vadovavo, parengė ir išleido šios organizacijos įstatus (1929 m.).

1933 m. V. Tumėnienės iniciatyva ir iš dalies jos lėšomis buvo pradėta statyti privati sanatorija kaulų tuberkulioze sergantiems vaikams Aukštosios Panemunės šile šalia Kauno. 1934 m. ši pirmoji Lietuvoje vaikų sanatorija buvo atidaryta ir pavadinta "Prof. Tumėnienės Vaikų Sanatorija", 1937 m. ji buvo išplėsta priestatu iki 100 vietų. 1934–1944 m. V. Tumėnienė buvo šios sanatorijos direktorė.

1937 m. kovo 23 d. po pusės metų organizacinės veiklos ji subūrė Lietuvos vaikų ligų gydytojų draugiją iš pirmųjų 8 narių ir buvo išrinkta pirmąja jos pirmininke, šias pareigas ėjo iki 1940 m., kol dėl sovietinės okupacijos draugijos veikla nutrūko.

1940 m. Vaikų klinika Kaune buvo perkelta į naujas erdvias patalpas Žaliakalnyje, kur jos buvo įrengtos pagal V. Tumėnienės pateiktus modernius planus.

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940–1941 m. V. Tumėnienė buvo persekiojama, sanatorija nacionalizuota, iš jos buvo konfiskuotas vaikų sanatorijai nupirktas automobilis "Chevrolet".

1944 m. liepos pradžioje V. Tumėnienė, vengdama jai grėsusių sovietinių represijų, pasitraukė į Vakarus, vasarą gyveno Vienoje (Austrija), paskui persikėlė į Slovakiją ir 1944–1945 m. dirbo Znaimo ligoninėje, ten organizavo vaikų ligų skyrių.

Priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui, ji vėl traukėsi į Vakarus, kelis mėnesius gyveno Austrijos kalnų kaimuose, kol 1945 m. persikėlė į Vokietiją. 1946 m. pusmetį ji dirbo Šveningeno (Schwenningen) lenkų pabėgėlių stovyklos Raudonojo Kryžiaus ambulatorijos gydytoja, o 1946 m. pabaigoje buvo pakviesta organizuoti vaikų tuberkuliozės sanatoriją Niurnberge.

1946–1947 m. V. Tumėnienė dirbo Niurnbergo (Vokietija) vaikų ligoninėje vaikų ligų gydytoja, ten įkūrė 200 vietų vaikų sanatoriją ir buvo jos vedėja. 1947–1948 m. pusmetį ji dirbo Heilbronno (Austrija) ligoninėje, kur vadovavo 100 vietų vaikų ligų skyriui. 1948 m. ji grįžo į Niurnbergą ir 1948–1949 m. dirbo vaikų sanatorijos vedėja.

1949 m. vasarą persikėlusi į JAV, V. Tumėnienė 1949–1950 m. gyveno skurde, ieškodama kokio nors darbo bei pragyvenimo šaltinio. 1950–1954 m. ji laikinai dirbo Diksono (Dixon, Ilinojaus valstija) valstybinėje ligoninėje vaikų ligų gydytoja. Atleista iš valstybinės ligoninės dėl amžiaus ir negavusi teisės verstis privačia praktika, iš medicininės veiklos 1954 m. ji pasitraukė.

1955 m. ji gavo JAV pilietybę. Senatvę V. Tumėnienė praleido Čikagoje sesers šeimoje.

V. Tumėnienė parašė ir išleido knygų ir brošiūrų pediatrijos, sveikos gyvensenos populiarinimo klausimais, senatvėje rašė atsiminimus.

V. Tumėnienės mokslinės ir memuaristinės kūrybos leidimai:

1921 m. – "Jei nori apsaugoti savo sveikatą, naikink vabzdžius – ligų platintojus", "Kaip moterims apsaugoti savo sveikatą, grožę ir laimę?".

1922 m. – "Apie girtuokliavimą".

1923 m. – "Keratomaliacija", "Kova su mirtingumu", "Rachito patogenezis ir gydymas".

1924 m. – "Normaliai augančio kūdikio maitinimas".

1926 m. – "Tetanus neonatorum gydymo klausimu".

1927 m. – "Kūdikių viduriavimas – alimentarinė toksikozė", "Rachitas vitaminų mokslo šviesoje".

1928 m. – "Rachito liga vitaminų mokslo šviesoje".

1929 m. – "Konservatiškas vaikų empyemos gydymas".

1931 m. – "Antrojo tarptautinio pedijatrų kongreso įspūdžiai".

1932 m. – "Tavo kūdikis".

1933 m. – "Chorea minor ir gydymas".

1934 m. – "Sergančio vaiko dietika".

1937 m. – "Apie meningokokinio meningito epidemiją Lietuvoje".

1940 m. – "Plaučių abscesai vaikų amžiuje".

1957 m. – "Mano atsiminimai" (memuarai).

1959 m. – "Justinas Tumėnas" (biografija), "Kūdikis : jo auginimas ir auklėjimas".

1960 m. – "Vaiko sveikata : patarimai tėvams".

Už nuopelnus Lietuvos medicinai V. Tumėnienė buvo išrinkta Niujorko (JAV) lietuvių gydytojų draugijos Garbės nare (1953 m.) ir Amerikos lietuvių gydytojų draugijos Čikagoje Garbės nare (1954 m.).

Ištekėjo 1912 m. gegužės 2 d. Grenoblyje (Prancūzija), vyras Justinas Tumėnas (1881–1946) – pedagogas, poetas, filosofas. Liko našlė. Vaikų nesulaukė, užaugino globotinę Zofiją Vaišvilaitę.

Mirė 1976 m. kovo 24 d. Čikagoje (Ilinojaus valstija, JAV).

Įamžinant V. Tumėnienės atminimą, 1990 m. Panemunėje ant vaikų sanatorijos pastato atidengta memorialinė lenta: "Med. dr. prof. Vanda Tumėnienė (1880 m. Anykščių raj. Šlavėnuose – 1976 m. Čikagoje) savo lėšomis pastatė šią sanatoriją 1933 m. ir jai vadovavo iki 1944 m.". 1994 m. vaikų sanatorijai "Ramunė" sugrąžintas įkūrėjos V. Tumėnienės vardas, turėtas 1934–1940 m., ji veikia kaip viešoji įstaiga Kauno V. Tumėnienės vaikų reabilitacijos centras. 

2006 m. Kauno Naujamiestyje, ant namo Parodos g. 18, atidengta memorialinė lenta: "Šiame name 1930–1944 m. gyveno pediatrijos Lietuvoje pradininkė, medicinos mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Vanda Mingailaitė-Tumėnienė. Mirė 1976 m. Čikagoje" (autorius – architektas Leonas Adomkus).