Tėvai: Povilas Bulota (1887–1962) ir Karolina Augustinaitė-Bulotienė (1888–1959). Broliai ir seserys: Ona Bulotaitė (1916–2002), Anelė Bulotaitė (1917–?), Boleslovas Bulota (1920–?), Juozas Bulota (1921–?), Janina Bulotaitė-Drobelienė (1928–1983) – pedagogė.

1913 m. birželio 16 d. Debeikių bažnyčioje jį pakrikštijo klebonas Dominykas Mikšys.

Anykščiuose baigė pradžios mokyklą ir progimnaziją. Toliau mokėsi ir 1934 m. baigė Ukmergės gimnaziją. Mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, jis buvo pasiųstas į Kauno karo mokyklą, kurią baigė 1936 m. rugsėjo 15 d. XVIII laidoje ir gavo jaunesniojo leitenanto karinį laipsnį.

Nuo 1936 m. rudens A. Bulota tarnavo 4-ajame pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulke 2-ajame batalione Kupiškyje, 1936–1939 m. buvo 1-osios sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos būrio vadas. 1938 m. jis baigė sunkiųjų pėstininkų kursus prie Karo mokyklos Kaune.

1939 m. spalio 14 d. A. Bulota buvo paskirtas tos pačios kuopos automatinių pabūklų būrio vadu, šias pareigas ėjo 1939–1940 m. iki pirmosios sovietinės okupacijos. Spalio 19 d. jam buvo suteiktas leitenanto karinis laipsnis.

Nuo 1939 m. rudens jis taip pat buvo Kupiškio gimnazijos karinio rengimo mokytojas.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu likviduojant Lietuvos kariuomenę, nuo 1940 m. spalio 5 d. A. Bulota buvo paskirtas į Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 262-ąjį šaulių pulką, bet netrukus perkeltas į 179-osios šaulių divizijos 215-ąjį šaulių pulką, paskirtas į jo prieštankinę bateriją Rokiškyje.

Vokiečių okupacijos pradžioje 1941 m. birželį iš Pabradės poligono pulkui traukiantis į Sovietų Sąjungą, A. Bulota Švenčionėliuose pabėgo iš sovietų kariuomenės ir nuvyko į Panevėžį, kur gyveno ir ūkininkavo jo šeima. 1941–1944 m. jis dirbo Panevėžio apygardos civilinės administracijos kontrolieriumi.

1944 m. pavasarį A. Bulota nuvyko į Marijampolę, į steigiamą Vietinės rinktinės karo mokyklą, ir buvo paskirtas 4-osios kuopos vadu. Vokiečiams likviduojant Vietinę rinktinę, 1944 m. gegužės 15 d. jis buvo areštuotas kartu su Vietinės rinktinės štabu ir kitais karininkais, bet po dviejų savaičių paleistas. Grįžęs į Panevėžį, birželį–liepą jis tęsė kontrolieriaus darbą.

1944 m. liepą A. Bulota pasitraukė į Vokietiją ieškoti ten anksčiau išvykusios šeimos. Šeimą surado Bavarijoje, Dilingeno pabėgėlių stovykloje, ten gyveno ir dirbo vairuotoju.

1949 m. vasario pabaigoje A. Bulota su šeima atvyko į JAV, įsikurė Voterberio (Waterbury, Konektikuto valstija) priemiestyje ir dirbo baldų ir čiužinių fabrike.

1960 m. jis persikėlė į Los Andželą (Los Angeles, Kalifornijos valstija), ten mokėsi, išlaikė egzaminus ir iki 1978 m. dirbo Kalifornijos valstijos Transporto departamente braižytoju, kelių techniku, inžinieriumi.

Gyvendamas Los Andžele, A. Bulota priklausė Lietuvių bendruomenei, buvo Amerikos lietuvių tarybos Los Andželo skyriaus valdybos narys, Juozo Daumanto šaulių kuopos narys, Lietuvių karių veteranų sąjungos "Ramovė" Los Andželo skyriaus ilgametis valdybos narys. Šios sąjungos XV atstovų suvažiavime (1995 m.) A. Bulotai buvo suteiktas sąjungos Garbės nario vardas.
 
1998 m. jis pirmą kartą nuo 1944 m. aplankė Lietuvą, lankėsi įvairiose gimtojo krašto vietose.

A. Bulotai 2000 m. buvo suteiktas kario savanorio statusas ir dimisijos vyresniojo leitenanto karinis laipsnis. Jis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2002 m.).

Buvo vedęs, žmona Kotryna Skruzdytė-Bulotienė (Katryna Bulota, 1908–1998). Šeimoje užaugo du vaikai: Jūratė Marija Bulotaitė-Avižienienė (1940–1977) – matematikė, jos vyras Algirdas Antanas Avižienis (g. 1932 m.) – mokslininkas inžinierius informatikas, ir Kęstutis Bulota (g. 1942 m.).

Likęs našlys, vėl vedė, žmona Aušra Bulotienė.

Mirė 2002 m. gegužės 31 d. Glendeile (Glendale, Los Andželas, Kalifornijos  valstija, JAV). Palaidotas Glendeilo Forest Lawn kapinėse šalia pirmosios žmonos, abiejų vaikų ir anūko – Algirdo Antano Avižienio sūnaus Algio Antano Avižienio (1963–1998).

Antrosios žmonos Aušros rūpesčiu ir lėšomis, įamžinant vyro vardą, Santariškėse, Vaikų ligoninės Nudegimų skyriuje, įrengta A. Bulotos vardu pavadinta palata.

2003 m. įsteigtas nuolatinis piniginis fondas A. Bulotos metinėms premijoms išmokėti geriausiems Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos, nuo 2014 m. – progimnazijos moksleiviams. A. Bulotos premijos laureatais tapo: Tomas Mameniškis ir Karolina Navickaitė (2003 m.), Lina Gervinskaitė ir Asta Repšytė (2004 m.), L. Baranauskas ir Laura Tuskenytė (2005 m.), Andrius Gavėnis, Jonas Čepulis ir O. Vyšniauskas (2006 m.), Karolina Simanavičiūtė (2007 m.), J. Dilys (2008 m.), Aušra Gadliauskaitė ir Aurius Žukovas (2009 m.), Aušra Gadliauskaitė ir Gytis Savickas (2010 m.), Ringailė Kernagytė ir Karolis Deveikis (2011 m.), Alvita Žabaitė (2012 m.), Judita Švelnytė (2013 m.), Laura Dundulytė, Konradas Mikalauskas, Paulius Raškevičius, Kasparas Zulonas ir Gabrielė Šinkūnaitė (2014 m.), Vainius Kalinauskas, Miglė Gindrėnaitė ir Gabrielius Keibas (2015 m.), Gabrielius Keibas (2016 m.), Viktorija Banelytė ir Daumantas Žąsinas (2017 m.), Emilija Šukytė ir Agnė Vilytė (2018 m.), Faustina Kiaušaitė ir Ugnė Taurelytė (2019 m.), Vasarė Budreikaitė, Urtė Filinskaja, Kotryna Unčiūraitė ir Vaiva Unčiūraitė (2020 m.), Elžbieta Bugailiškytė, Kristupas Mickevičius ir Ugnė Šimkaitytė (2021 m.), Rokas Gedvilas ir Matas Niaura (2022 m.). 

Debeikių (Anykščių r.) kapinėse tėvų kapavietėje A. Bulotai pastatytas medinis koplytstulpis su įrašu: "Ne ten norėjau atsigulti / Po svetimu medžiu. / Regėt gimtinę nors iš tolo / Leisk, Viešpatie, meldžiu. / Norėjau Lietuvoj ilsėtis / Su protėviais, tėvais / Šventuos kapeliuos / Po šlamančiais klevais".

A. Bulotos gyvenimas ir veikla pristatoma enciklopedinio žinyno "Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953" 3-ajame tome (2003 m.).