Juzefa OKULIČIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Povickaitė
Gimimo data: 1875-00-00
Gimimo vietovė: Antakalnio dvaras (Ukmergės r.)

Trumpai:
Dvarininkė bajorė, švietėja, visuomenininkė

2015-06-10   |   Spausdinti

Tėvai: Juozas Povickis (?–1898) – teisininkas, bankininkas, dvarų nuomininkas, ir Antanina Ona Liutkevičiūtė-Povickienė (1850–1922) – dvarininkė bajorė, visuomenininkė. Augo trijų vaikų šeimoje, buvo vidurinioji. Sesuo Felicija Povickaitė-Bortkevičienė (1873–1945) – švietėja, žurnalistė, knygnešė ir visuomenininkė, brolis Jonas Povickis (apie 1877 – ?). Giminaitis (senelio Hilaro Felikso brolis) Eliziejus Liutkevičius (1825–1863) – dailininkas, fotografas ir laisvės gynėjas, žuvęs 1863 m. sukilėlis.

Augo skurdžiame išnuomotame dvarelyje šalia Ukmergės, vaikystėje išgyveno tris namų gaisrus. Namuose buvo motinos ir dviejų samdomų daraktorių pamokyta, 1885 m. išlaikė egzaminus ir įstojo Kauno mergaičių 7 klasių gimnazijos "Marinskaja" antrąją klasę. 1889 m. gegužę, bebaigianti 5-ąją klasę, J. Povickaitė buvo iš tos gimnazijos pašalinta, nes kartu su kitomis paauglėmis atsisakė eiti melstis į cerkvę. Mokslą vėliau baigė Vilniaus gimnazijoje.

Lietuviškos spaudos draudimo metais nuo 1894 m. J. Povickaitė dalyvavo gabenant ir skirstant, slepiant nuo žandarų draudžiamą spaudą lietuvių kalba.

Vėliau ji rėmė 1905 m. tautinio judėjimo dalyvius, rinko jiems lėšas. Gyvendama Vilniuje, J. Okuličienė buvo viena iš sesers F. Bortkevičienės suburtų moterų giedotojų, kurios eidavo per Vilniaus bažnyčias ir visur giedodavo lietuviškas giesmes.

Įstojusi į Lietuvos socialdemokratų partiją, 1905 m. ji platino atsišaukimus Troškūnų apylinkėse, dalyvaudavo mitinguose.

1905 m. gruodžio 4–5 dienomis ji dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Netrukus po Seimo jos dvare Latavėnuose Lietuvos moterų susivienijimas surengė Lietuvos moterų sodiečių susirinkimą, kuriam vadovavo viena iš moterų judėjimo lyderių Ona Brazauskaitė. Kaimo moterys ir pažangios dvarininkaitės jame pasisakė už lygias vyrų ir moterų politines ir ekonomines teises. 

Už Vilniaus Seimo nutarimų vykdymą ir priklausymą Lietuvos socialdemokratų partijai 1905 m. gruodžio 18 d. J. Okuličienė buvo suimta, tris dienas kalinta Troškūnuose, paskui 1906–1910 m. laikoma Kauno, Ukmergės, Panevėžio ir Vilniaus kalėjimuose, kur laukė teismo. 1910 m. vasario 19 d. kartu su Kotryna Jonelyte ir Pranu Mažyliu ji buvo teisiama Vilniuje, nuteista atlikti bausmę tvirtovėje, bet į ją nebuvo išgabenta ir dar 6 mėnesius kalinta Vilniuje. Kalėjimuose ji susirgo džiova, vėliau visą gyvenimą jautė ligos pasekmes.

1910 m. rudenį išleista į laisvę ir grįžusi į Latavėnus, J. Okuličienė vėl įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą, buvo Lietuvos Dailės draugijos aktyvistė, rinko ir teikė eksponatus iš Ukmergės apskrities šios draugijos parodoms. Pirmojo pasaulinio karo metais ji buvo įvairių organizacijų labdaros lėšų rinkimo įgaliotinė Troškūnų apylinkėse.

Pirmojo pasaulinio karo metais ji gynė žmones nuo neteisėtų vokiečių administracijos veiksmų.

1918 m., kai aktyviausios Lietuvos moterys pareiškė protestą Lietuvos Tarybai dėl to, jog jos nebuvo pakviestos į Lietuvių konferenciją ir į Lietuvos Tarybą, J. Okuličienė surinko 127 Troškūnų apylinkių moterų parašus, kuriais reikalauta teisių lygybės, ir pati pasirašė pirmoji. 

Nuo 1921 m. iki gyvenimo pabaigos ji buvo Latavėnų I dvaro (Anykščių r.) ūkio savininkė ir šeimininkė.

1922 m. kaip Lietuvos moterų sąjungos narė J. Okuličienė buvo įpareigota vadovauti šios sąjungos skyrių kūrimui Troškūnuose ir apylinkėse.

Buvo ištekėjusi apie 1900 m., vyras Kazimieras Okuličius (1869–1921) – dvarininkas bajoras (herbas Oksza), inžinierius ir visuomenininkas. Liko našlė. Sūnus Jonas Okuličius (1904–1988) – dvarininkas, tremtinys, emigrantas Lenkijoje.

Mirė 1935 m. spalio 8 d. Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Palaidota Troškūnų (Anykščių r.) kapinėse šalia motinos, laidojo kunigas A. Jareckas. Vėliau toje pačioje kapavietėje palaidota ir jos sesuo F. Bortkevičienė. Kapą ženklina kuklus betoninis antkapis su kryželiu ir įrašu.