Jonas OKULIČIUS
  Gimimo data: 1904-01-01
Gimimo vietovė: Latavėnų I dvaras (Anykščių r.) »

Trumpai:
Dvarininkas, tremtinys, emigrantas Lenkijoje

2015-09-01   |   Spausdinti

Seneliai: Mykolas Okuličius (1832–1897) – dvarininkas bajoras (herbas Oksza) ir Elena Stankevičiūtė-Okuličienė (1841–1917) – dvarininkė, visuomenininkė, mecenatė. Tėvai: Kazimieras Okuličius (1869–1921) ir Juzefa Povickaitė-Okuličienė (1875–1935) – dvarininkai, visuomenininkai. Brolis (tėvo ir jo pirmosios žmonos sūnus) Jurgis Okuličius (1895–1958) – emigrantas Lenkijoje. Teta (motinos sesuo) Felicija Povickaitė-Bortkevičienė (1873–1945) – žurnalistė, visuomenininkė, pusbrolis (tėvo sesers Antaninos sūnus) Vytautas Civinskas (1883–1910) – veterinarijos gydytojas, švietėjas.

1904 m. sausio 4 d. Troškūnų (Anykščių r.) bažnyčioje jį pakrikštijo kunigas Pranciškus Janulaitis, krikštatėviai buvo tėvo brolis Povilas Okuličius ir motinos sesuo Felicija Povickaitė-Bortkevičienė.

1923 m. baigė Panevėžio berniukų gimnaziją. 1923–1924 m. J. Okuličius tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo kovose su lenkais.

Demobilizuotas jis 1924–1925 m. studijavo Lietuvos universiteto Gamtos-matematikos fakulteto Biologijos skyriuje Kaune, nuo 1925 m. tęsė studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje (Kėdainių r.), kur studijavo agronomiją, bet studijų nebaigė, apie 1927 m. grįžo į gimtuosius Latavėnus ir čia ūkininkavo, talkindamas našle likusiai motinai. Apie 1931–1933 m. jis buvo Lietuvos centralinės galvijų kontrolės sąjungos Surdegio skyriaus valdybos narys.

Jis buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, Troškūnų būrio šaulys, Latavėnų I dvaro (Anykščių r.) paveldėtojas. Vykdant žemės reformą ir parceliuojant Latavėnų I dvarą, Okuličių šeimos ūkis 1927 m. buvo sumažintas iki 80 hektarų, 25 hektarus perdavus mažažemiams, dar 69 hektarus įpareigojus parduoti.

1933 m. J. Okuličius padovanojo Šiaulių "Aušros" muziejui vertingą ir įdomią Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių portretų kolekciją. Latavėnų dvaro savininko dovana branginama ir Ch. Frenkelio viloje eksponuojama iki šiol, ją sudaro 17 istorinių asmenybių portretų, kuriuos sukūrė nežinomas dailininkas XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Kolekciją sudaro šešiolikos XIII–XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos valdovų portretai bei nežinomo XVIII a. vyskupo atvaizdas.

1935 m., po motinos mirties, J. Okuličius perėmė ūkį ir jame šeimininkavo. 1946 m. jo ūkis dar kartą buvo sumažintas iki 32 hektarų, žemės išdalintos mažažemiams. Dvaro savininkas atsisakė dar 17 hektarų dėl nepalankių mokesčių, taip stengdamasis sumažinti prievoles, tekusias jo šeimai.

1948 m. gegužės 22 d. visa Okuličių šeima iš Latavėnų buvo ištremta į Sibirą (Rusija). 1948–1956 m. jie gyveno Orešnos gyvenvietėje (Manos rajonas, Krasnojarsko kraštas), dirbo žemės ūkyje.

1956 m. gruodžio 2 d. atgavę laisvę, bet be teisės grįžti į Lietuvą, Okuličiai su vaikais 1956 m. pabaigoje išvyko į Lenkiją, apsigyveno Gdynėje, kur liko iki gyvenimo pabaigos, iki senatvės dirbo fizinius darbus.

Vedė 1933 m. vasario 21 d. Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, žmona Marija Čerkauskaitė-Okuličienė (1909–1991) iš Kaupiniškių – bajoriškos kilmės žemdirbė, 1948–1956 m. tremtinė, emigrantė Lenkijoje. Sūnūs: Kazimieras Okuličius (1939–1943) – mirė vaikystėje, Algirdas Okuličius (1934–2008) – 1948–1956 m. tremtinys, emigrantas Lenkijoje, elektrikas, Steponas Okuličius (g. 1936 m.) – 1948–1956 m. tremtinys, emigrantas Lenkijoje, vairuotojas, Kazimieras Okuličius (1943–1949) – 1948 m. tremtinys, mirė vaikystėje tremtyje, ir Jonas Okuličius (g. 1946 m.) – 1948–1956 m. tremtinys, emigrantas Lenkijoje, darbininkas laivų statytojas, duktė Felicija Okulič (g. 1947 m.) – 1948–1956 m. tremtinė, emigrantė Lenkijoje, kirpėja.

Mirė 1988 m. kovo 25 d. Gdynėje (Lenkija). Palaidotas Gdynės kapinėse.