Tėvai: Antanas Stukas (1832 – po 1904) ir Pranciška Šileikaitė-Stukienė (apie 1844 – 1904) – žemdirbiai ūkininkai. Augo 10 vaikų šeimoje. Broliai ir seserys: Veronika Stukaitė, Juozapas Stukas, Julijonas Stukas (1882–1908) – mirė jaunystėje, Uršulė Stukaitė ir kt.

Ištekėjusi nuo 1899 m. gyveno pas vyrą iš pradžių Sterkiškyje (Anykščių r.), nuo 1902 m. – Debeikiuose (Anykščių r.). 1918 m. likusi našlė, su vaikais persikėlė į Inkūnus ir ūkininkavo šeimos ūkyje. Mirusiam M. Šukiui tuo metu Inkūnuose priklausė apie 103 ha žemės ir 6 ha Šventosios upės.

A. Šukienė pasižymėjo ypatingu dievobaimingumu ir dosnumu bažnyčiai bei kunigams, nors šeimoje buvo taupi, net šykšti.

Gyvendama Debeikiuose, ji rėmė lėšomis naujos Debeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statybą, jai paaukojo 1000 rublių – tiek pat, kiek skyrė ir Aknystų dvaro savininkai, paskui kiekvieną dieną ėjo į ją melstis.

Grįžusi į Inkūnus, į atokesnes bažnyčias ji nueidavo tik šventadieniais, tačiau dažnai išsiruošdavo į aplinkinių parapijų atlaidus.

1938 m. nuvykusi į Šiluvos (Raseinių r.) atlaidus, ten A. Šukienė sutiko buvusį Debeikių kleboną ir bažnyčios statytoją Domininką Mikšį ir pasiūlė jam mintį pastatyti naują bažnyčią Inkūnuose.

Kitą vasarą A. Šukienės kvietimu atvykęs į Inkūnus ir apsigyvenęs jos sūnaus Juozo Šukio namuose, kunigas D. Mikšys pradėjo burti vietos žmones ir kurti Inkūnų parapiją, ruoštis bažnyčios statybai.

A. Šukienės namuose viename kambaryje buvo įrengta laikinoji Inkūnų parapijos koplyčia, kurioje, Panevėžio vyskupui leidus, 1939 m. pradėtos rengti pamaldos, ten pat įrengtas ir butas kunigui.

1939 m. dalijant Inkūnų kaimo žemę į vienkiemius, A. Šukienė paaukojo iš savo dalies parapijai 10 hektarų – daugiau nei visi kiti kaimo gyventojai drauge. Jos dovanotoje žemėje 1941–1942 m. buvo pastatyta ir Inkūnų bažnyčia. Inkūnų kapinaites praplečiant 25 arais, ji taip pat skyrė 17 arų savo žemės.

Sūnų Juozą ir jo žmoną Anelę  kaip buožių ūkio šeimininkus 1948 m. ištrėmus į Sibirą, A. Šukienė tokio likimo atsitiktinai išvengė tik todėl, kad trėmimo metu buvo pasilikusi pas ką tik mirusio sūnaus Jono šeimą Panevėžyje. Grįžusi į Inkūnus, ji visą dešimtmetį meldėsi tikėdama, kad sulauks grįžtančių ištremtųjų.

Ištekėjo 1899 m. vasario 21 d. Svėdasų bažnyčioje (sutuokė šios bažnyčios vikaras Vincentas Velžys), vyras Mykolas Šukys (1859–1918) – Ukmergės apskrities bajorų tarybos teisėjas. Likusi našlė, viena užaugino penkis vaikus. Vaikai: Ona Šukytė-Šukienė (1900–?) – darbininkė, Jonas Šukys (1902–1948) – mokytojas, Rozalija Šukytė-Kriaučiūnienė (1905–1986) – pedagogė, emigrantė JAV, Anelė Šukytė-Vitkauskienė – darbininkė ir Juozas Šukys (1911–1994) – žemdirbys, 1948–1958 m. tremtinys Krasnojarsko krašte.

Mirė 1960 m. Inkūnuose. Palaidota Inkūnų kapinėse šeimos kape prie anksčiau mirusio vyro. Kapą ženklina juodo akmens paminklas-stela su iškaltu kryžiaus reljefu ir įrašu: "A. A. / Anelė Šukienė / Inkūnų bažnyčios / iniciatorė. / 1875–1960 / Ilsėkis ramybėje, mylima mamyte. / Vaikai" ir įrašu postamente "Mykolas Šukys / 1855–1918".

Pagerbiant parapijos kūrimo iniciatorę ir bažnyčios rėmėją, Inkūnuose švenčiami Šv. Anelės atlaidai kasmet pirmąjį birželio sekmadienį. Dešinysis mažasis bažnyčios altorius yra Šv. Anelės, jame esantis paveikslas – A. Šukienės dovana parapijai. Broniaus Uoginto tapytas A. Šukienės paveikslas, kabojęs Inkūnų bažnyčioje, neišliko.