Anicetas BARAKAUSKAS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Barakauskis
Gimimo data: 1878-04-22
Gimimo vietovė: Gargždai

Trumpai:
Kunigas, bažnyčių statytojas

2022-06-01   |   Spausdinti

Gimimo data nustatyta pagal 1942 m. gyventojų surašymo duomenis. Kitur dažniausiai minimi 1877 m., tik pagal antkapinio paminklo įrašą – 1878 m. Kaip gimimo vieta kartais nurodoma šios giminės tėvonija Montvydiškių dvarelyje Šarnelės kaime (Žemaičių Kalvarijos parapija, Plungės r.).

Tėvai: Pranciškus Barakauskis (?–1926) – tarnautojas, valsčiaus raštininkas ir sekretorius, ir Barbora Stankevičiūtė-Barakauskienė (?–1936) – bajoriškos kilmės žemdirbė ūkininkė. Augo šešių vaikų šeimoje, seserys: Zofija Barakauskytė (1882–1958) – kulinarė, brolio kunigo Aniceto šeimininkė, Adelė (Adelaida) Barakauskaitė (1886–1950) – siuvėja, žemdirbė, Valentina Barakauskytė-Graužinienė (1888–1971) – audėja, Teklė Barakauskytė (1890–1939) – siuvinėtoja, ir jaunylis brolis Vitoldas Barakauskis (apie 1895 – 1984) – žemdirbys ūkininkas, šeimos ūkio paveldėtojas.

Tėvams dėl tarnybos vis kraustantis, augo įvairiose Žemaitijos vietose: Gadūnave (Telšių r.), Sedoje (Mažeikių r.), Mosėdyje (Skuodo r.), Nevarėnuose (Telšių r.), Alsėdžiuose (Plungės r.).

Baigė Gadūnavo (Telšių r.) pradžios mokyklą, Palangos keturių klasių gimnaziją. 1898–1903 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje.

1903 m. A. Barakauskas buvo įšventintas kunigu.

1903–1908 m. jis tarnavo vikaru Radviliškyje, 1908–1911 m. buvo Naujosios Žagarės (Joniškio r.) parapijos vikaras, 1911–1913 m. – Gruzdžių (Šiaulių r.) parapijos vikaras.

1913 m. A. Barakauskas buvo paskirtas naujai statomos Vaičaičių (Skuodo r., Sedos parapija) bažnyčios kuratu, 1913–1914 m. laikė pamaldas senojoje kapinių koplyčioje ir ruošėsi statyti bažnyčią. Tačiau iš čia jis netrukus buvo iškeltas ir 1914 m. kelis mėnesius tarnavo Opsos (dabar – Apsas, Breslaujos rajonas, Vitebsko sritis, Baltarusija) Šv. apaštalo evangelisto Jono bažnyčios kuratu, buvo Breslaujos parapijos kunigas filialistas.

Paskirtas 1914 m. gruodį, 1914–1930 m. jis buvo Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos klebonas. 1923–1928 m. jis dirbo Ukmergės lenkų gimnazijoje kapelionu ir tikybos mokytoju, iki 1929 m. buvo ir Ukmergės kalėjimo kapelionas. Tarnaudamas Ukmergėje, A. Barakauskas apie 1918 m. pateko į dėmėtosios šiltinės epidemiją ir buvo susirgęs, bet išgyveno ir pasveiko. Jis išpopuliarino Ukmergėje pamaldas lietuvių kalba, sakydavo lietuviškus pamokslus, nors tarp miestiečių dažniau buvo kalbama lenkiškai.

Nuo 1920 m. jis ėmėsi remontuoti Ukmergės bažnyčią, jo samdyti darbininkai ištinkavo lubas, sienas apačioje apkalė lentelėmis ir nudažė, taip pat perdažė stogą, apdengė šventoriaus tvorą cinkuota skarda. Jis globojo Ukmergės lietuvių liaudies mokyklą, turėjo ten tikybos pamokų. 

1930 m. pavasarį pasikeitęs vietomis su kunigu Leonu Špakevičiumi, 1930–1947 m. A. Barakauskas buvo Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, pasižymėjo administraciniu sumanumu ir ypatingu švelnumu, bendraudamas su žmonėmis, itin uoliai atliko dvasininko pareigas. Kavarske jis ugdė vikarus: 1932–1936 m. – Joną Vizgirdą, 1937 m. – Stanislovą Tvarijoną, 1937–1940 m. – Juozapą Razmantą, 1940–1941 m. – Eduardą Simašką, 1941–1942 m. – Justiną Klumbį, 1942–1944 m. – Antaną Kaubrę, 1945–1946 m. – Vytautą Radzevičių.

1931 m. Kavarsko bažnyčioje jis pastatė naują didįjį altorių (išlikęs iki šiol), kuriam skulptūras pats parvežė iš Paryžiaus (Prancūzija). Jis dekoravo bažnyčią iš lauko ir viduje. JAV lietuvio Pranciškaus Kalibato remiamas, statydamas parapijos salę (1935 m.), ligoninę (1938 m.) ir mokyklą (1939 m.), klebonas Pumpučiuose įrengė Kavarsko plytinę, kuri veikė ir XX a. antrojoje pusėje. Parapijos salėje 1936 m. jis atidarė istorijos ir etnografijos muziejinę ekspoziciją, kuriai eksponatus pats surinko iš Kavarsko apylinkių bei supirko iš žmonių.

A. Barakauskas prie Šv. Jono Krikštytojo šaltinio pastatė tvenkinį betonuotomis sienomis, o ten, kur iš jo išteka vanduo, įrengė pirmąją Kavarske elektrinę, kuri leido jam apšviesti bažnyčią ir kitus parapijos pastatus, jų aplinką. Jo iniciatyva prie kelio į Ukmergę bažnyčios žemėje Pumpučių kaime 1937 m. buvo pastatytas 20 metrų aukščio gelžbetoninis kryžius su įrašu "Į darbą, broliai, už Tėvynę, / Už brangią žemę Lietuvos, / Garbė tėvams, kurie ją gynė, / Ir kas už ateitį kovos". Tas kryžius išliko iki šiol.

1947 m. rugsėjį pasitraukęs iš klebono pareigų dėl senatvės, A. Barakauskas pusmetį buvo Kavarsko parapijos altarista, o 1948 m. vasarą išvyko į savo tėviškę ir liko Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) parapijoje kaip altarista.

Nuo 1950 m. spalio iki 1951 m. kovo ir nuo 1960 m. rugpjūčio iki 1961 m. spalio jis laikinai ėjo Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebono pareigas, kol į parapiją atvykdavo kiti kunigai.

Amžininkų prisiminimuose dvasininkas išliko kaip itin gero ir švelnaus būdo, į kiekvieną žmogų kreipęsis jam įprastu kreipiniu "balandėli", todėl ir pats gavęs Balandėlio pravardę, dažniau taip buvo vadinamas.

Mirė 1962 m. lapkričio 4 d. Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.). Palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse Beržų kalne prie koplyčios, šalia kitų kunigų, netoli tėvų kapo, prie jo palaidotos ir dvi jo seserys. Kapą ženklina jam ir seserims Zofijai ir Valentinai pastatytas bendras paminklas – iškilus juodo šlifuoto akmens kryžius su iškaltais įrašais: "A. + A. / Kunigas / Anicetas / Barakauskis / 1878–1962 / ir jo sesuo / Zofija 1882–1958 / Sesuo Valentina 1888–1971" ir "Palaiminti mirusieji, / kurie miršta Viešpatyje... / nes jų darbai seka juos. / (Apr. 14, 13)".