Zigmas KUZMICKIS
  Gimimo data: 1898-03-10
Gimimo vietovė: Rembovo k. (tuo metu – Plocko gubernija, dabar – Mazovija, Lenkija)

Trumpai:
Mokslininkas kalbininkas lituanistas, pedagogas, vadovėlių autorius, literatas

2017-11-15   |   Spausdinti

Tėvas Jonas Kuzmickis (1872–1952) – pedagogas, Kunigiškių pradžios mokyklos mokytojas. Augo šešių vaikų šeimoje, buvo vyriausias. Broliai ir seserys: Leonardas Kuzmickis (1906–1982) – pedagogas, Marijona Kuzmickaitė-Greičienė (1907–2004) – pedagogė, Eugenija Kuzmickaitė (1909–2003) – medikė, Romualdas Kuzmickis (1911–1990) – pedagogas, Jonas Kuzmickis-Gailius (1913–1982) – kunigas ir rašytojas, emigrantas Anglijoje.

1905 m. tėvams grįžus į Lietuvą, vaikystę praleido Kunigiškių kaime (Anykščių r.), lankė Kunigiškių pradžios mokyklą, 1912–1915 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su gimnazija evakavosi į Voronežą (Rusija) ir ten 1917 m. ją baigė.

Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. lapkritį Z. Kuzmickis baigė buhalterijos ir kooperacijos kursus prie Švietimo ministerijos ir įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919–1922 m. jis tarnavo raštininku vertėju Kaune, iš pradžių buvo Etapo skirtomojo punkto raštvedys, 1919 m. lapkričio 20 d. gavo karo valdininko laipsnį. Nuo 1919 m. gruodžio 8 d. jis buvo Intendantūros skyriaus transporto kuopos raštvedys, ypatingųjų reikalų karininkas, valdininkas ypatingiesiems reikalams. 1922 m. rudenį, nuo rugsėjo iki gruodžio pradžios, jis buvo "Kario" redaktorius.

1920–1921 m. Z. Kuzmickis kartu mokėsi Jono Jablonskio lietuvių kalbos kursuose, ruošdamasis studijoms.

1922 m. pabaigoje paleistas iš kariuomenės, 1922–1926 m. jis studijavo Lietuvos universiteto Kaune Humanitarinių mokslų fakultete, įgijo lietuvių kalbos mokytojo išsilavinimą.

Studijuodamas ir po studijų jis dirbo žurnalistinį darbą, 1923–1928 m. buvo dienraščio "Lietuva" redakcijos narys, o baigęs studijas 1926–1928 m. redagavo šio dienraščio priedus "Iliustruotoji Lietuva" ir "Sekmoji diena", 1927 m. išleido šio dienraščio sudarytą literatūros almanachą "Gubos", "Iliustruotoje Lietuvoje" išspausdino savo kūrybos vaizdelių, humoreskų.

Dar studijuodamas pradėjęs mokyti vaikus, 1924–1933 m. jis dirbo Kauno "Aušros" berniukų gimnazijoje, nuo 1926 m. buvo XI kategorijos mokytojas, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, rusų kalbą, logiką ir psichologiją. Nuo 1925 m. jis buvo Švietimo ministerijos sudarytos Terminologijos komisijos narys, 1933–1937 m. – Švietimo ministerijos aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų XIII kategorijos inspektorius. 1937 m. lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas administracijos atsargos jaunesniojo leitenanto karinis laipsnis.

1937–1939 m. Z. Kuzminskis dėstė Klaipėdos pedagoginiame institute, Panevėžio mokytojų seminarijoje ir Vilniaus pedagoginiame institute, 1939–1941 m. buvo Vilniaus V gimnazijos direktorius.

Nuo 1941 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno Kaune. 1941–1943 m. jis buvo Kauno VIII gimnazijos (dabar – Kauno "Saulės" gimnazija) direktorius, 1943–1946 m. dirbo Kauno IX gimnazijos (dabar – Kauno Jėzuitų gimnazija) direktoriumi.

Vėliau keletą metų jis dar dirbo Kauno vidurinėse mokyklose lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, buvo Kauno IV berniukų gimnazijos (dabar – Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija) literatų būrelio vadovas, tarp kitų pradedančiųjų kūrėjų globojo būsimąjį poetą Algimantą Baltakį.

1946–1950 m. Z. Kuzmickis buvo Kauno universiteto Filologijos fakulteto literatūros istorijos dėstytojas, o pertvarkius aukštąją mokyklą 1951–1971 m. jis dirbo Kauno politechnikos instituto dėstytoju, nuo 1968 m. buvo docentas, dėstė lietuvių ir rusų kalbas, lietuvių literatūros istoriją, organizavo lituanistų kursus, juose skaitė lietuvių literatūros mokymo metodikos kursą.

1966 m. apsigynęs disertaciją apie Petro Vaičaičio gyvenimą ir kūrybą, jis buvo filologijos mokslų kandidatas. Jo parengta monografija apie P. Vaičaitį liko rankraščiuose.

Dirbdamas pedagoginį ir administracinį darbą, Z. Kuzmickis daug dėmesio skyrė lietuvių kalbos norminimui. Reikšmingiausias jo mokslinis darbas – 1932–1934 m. parašyta penkių dalių "Lietuvių literatūra". Tai pirmoji lietuvių literatūros istorija, kurioje, pradedant lietuvių tautosaka, nuosekliai išdėstyta lietuvių literatūros raida, apimanti laikotarpį nuo pirmosios lietuviškos knygos iki 1934 metų.

Dirbdamas pedagoginį darbą ir pasigedęs lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių, 1930 m. Z. Kuzmickis išleido "Lietuvių kalbos sintaksę", 1933 m. – "Lietuvių kalbos gramatiką". 1932 m. jis parengė chrestomatiją "Lietuvių skaitymai" (kitas leidimas – 1934 m.), 1937 m. – "Mokyklos skaitymai". Kartu su Jurgiu Talmantu ir A. Kalniumi 1938 m. jis parengė "Lietuvių kalbos rašybos vadovėlį". Vėliau, jau dirbdamas aukštosiose mokyklose, Z. Kuzmickis išleido "Skaitymų knygą suaugusiems" (su J. Povilioniu, 1948 m.), išvertė Visarijono Bielinskio "Rinktinius raštus" (su Dominyku Urbu, 1961 m.).

Z. Kuzmickis paskelbė straipsnių spaudoje lietuvių literatūros istorijos, kalbos, pedagogikos, dėstymo metodikos ir didaktikos klausimais (leidinyje "Švietimo darbas" ir kitur), parašė recenzijų, straipsnių apie Kristijoną Donelaitį, Antaną Strazdą, Antaną Baranauską, Vincą Kudirką bei Žemaitę. Jis skaitė daug paskaitų visuomenei literatūros, etikos, estetikos ir kitomis temomis, taip pat ir per radiją, yra parašęs daug eilėraščių ir eiliuotų pasakėčių (liko rankraščiuose), paliko atsiminimų apie Juozą Tumą-Vaižgantą, Balį Sruogą, Vilhelmą Storostą-Vydūną, Joną Jablonskį ir kitus žymius Lietuvos žmones.

Z. Kuzmickis buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 4-ojo laipsnio garbės ženklu (1933 m.).

Laisvalaikiu kaupė kolekcijas.

Buvo vedęs, žmona Teresė Kuzmickienė (1917–2005) – visuomenininkė.

Mirė 1976 m. liepos 30 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse-panteone.

Išleistos knygos apie Z. Kuzmickį: jo kritikos, publicistikos ir atsiminimų knyga "Tikėjęs gimtuoju žodžiu : iš kūrybinio palikimo" (parengė Ramutis Karmalavičius, 1991 m.), Teresės Bukauskienės ir R. Karmalavičiaus "Zigmas Kuzmickis" (biografinės serijos "Mokslo žmonės" leidinys, 1991 m.). Kauno technologijos universitetas Z. Kuzmickio gimimo 100-ųjų metinių proga išleido Paulės Mikelinskaitės parengtą rodyklę "Zigmas Kuzmickis. Bibliografija (1921–1997)", kurioje išvardinti 27 jo kūriniai, 52 straipsniai apie jį ir 27 Z. Kuzmickio slapyvardžiai ir slapyraidžiai (1998 m.).

1990 m. Kauno centre prie namo V. Putvinskio g. 41 buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu ir užrašu "Šiame name nuo 1972 m. gyveno ir 1976 m. mirė pedagogas, literatūrologas Zigmas Kuzmickis" (autorius – skulptorius Vladas Žuklys).

1995 m. Kaune, išeivių Irenos ir Vytauto Lenartų dovanotame name Žaliakalnyje, Raseinių g. 26, atidaryta Z. Kuzmickio vardo biblioteka-muziejus, ten veikia Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos filialas ir Z. Kuzmickio memorialinis muziejus.

Z. Kuzmickio vardu pavadinta gatvė Kaune, Žemuosiuose Šančiuose.