Augo Ukrainoje Romos katalikų šeimoje.

Sovietiniais metais neturėdamas galimybių gimtinėje studijuoti teologijos ir tapti kunigu, P. Gubčiakevičius pasirinko artimiausią Romos katalikų kunigų seminariją Kaune ir, kad galėtų joje studijuoti, pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Penkias vasaras jis praleido Šeduvoje (Radviliškio r.), kur lavinosi, kalbėdamas, skaitydamas ir rašydamas lietuviškai.

Apie 1980 m. jis slapčia Ukrainoje davė laikinuosius vienuolio bernardino įžadus.

1983–1988 m. P. Gubčiakevičius studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Studijų metais Kaune jis davė amžinuosius įžadus, nuo to laiko – tėvas Domininkas OP.

1988 m. gegužės 29 d. jis buvo įšventintas kunigu.

Paskirtas 1988 m. gegužės 30 d., 1988–1992 m. P. Gubčiakevičius gyveno Anykščiuose ir buvo Anykščių Šv. Mato parapijos vikaras, talkino klebonui Albertui Talačkai. Jis kiek laiko administravo ir Burbiškio (Anykščių r.) Švč. Jėzaus Širdies parapiją. 

Klebono A. Talačkos skatinamas, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo veikloje, 1988 m. rugpjūtį buvo pirmojo Anykščių Sąjūdžio mitingo Dainuvos slėnyje dalyvis, o 1988 m. lapkričio 6 d. pašventino virš Anykščių iškilmingai iškeltą Trispalvę. P. Gubčiakevičius aktyviai lankė anykštėnų šeimas, šventino kiemuose ir sodybose statomus kryžius.

Atsiradus galimybei grįžti į gimtinę ir ten tarnauti kunigu katalikiškose parapijose, nuo 1992 m. iki šiol P. Gubčiakevičius yra Žitomiro (Ukraina) bernardinų vienuolyno vienuolis, gyvena ir dirba Vinicos srityje (Ukraina), kur su kitais vienuoliais bernardinais aptarnauja kelias nuošalias katalikų parapijas Gorodkivkoje (Žitomiro sritis), Šepetivkoje (Chmelnicko sritis), Čečelnike (Vinicos sritis) ir kitur.

2002 m. jis lankėsi Anykščiuose, kur praleido dalį savo atostogų, pratęsdamas pastoracinę veiklą Lietuvoje ir prisimindamas lietuvių kalbos žinias.