BURBIŠKIS
  Gretimos vietovės:
ANTAKALIŠKIS | BIČIONYS | KLYKŪNAI | PAGRAUŽIAI | PEČIULIAI |

2016-03-14   |   Spausdinti

Kaimas Anykščių seniūnijoje už 7 kilometrų į rytus nuo Anykščių. Įsikūręs Anykštos upės kairiajame krante į šiaurę nuo kelio Anykščiai–Leliūnai. Ribojasi su Pagraužių, Bičionių, Pečiulių ir Klykūnų kaimais, Antakališkio viensėdžiu.

Yra 89 sodybos – 284 gyventojai (2001 m.), 286 gyventojai (2011 m.). Kaimas yra Burbiškio seniūnaitijos centras (nuo 2009 m.). XX a. antrojoje pusėje kolūkinėje gyvenvietėje, išaugusioje Pagraužių kaimo teritorijoje dešiniajame Anykštos krante, susiformavo Pagraužių, Rubikių, Šilelio, Tujų, Slėnio, Paupio, Anykštos ir Parko gatvės.

Vilniaus vaivadijos 1690 m. dūmų sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis. 1729 m. lapkričio 28 d. surašytas Burbiškio dvaro inventorius, nurodyta, kad tuo metu jau Vilniaus universitetui priklausantį dvarą valdo prižiūrėtojas jėzuitas Motiejus Voroničius, o dvarui taip pat priklauso Burbiškio, Niūronių ir Vosgėlių kaimai. 1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Burbiškio dvaras bei jam priklausę Miškinių ir Vildiškių kaimai atiteko Ukmergės seniūno sūnui Stanislovui Ivanovskiui, o 1784 m. perėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės leitenantui Piščailai.

Nuo XIX a. pradžios dvaro sodybą valdė Ivas Venclovavičius ir jo palikuonys. Jo sūnus Anupras Venclovavičius 1853 m. pastatė neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmus, išlikusius iki šiol, ir 5 ha plote įveisė parką. Vienas iš jo sūnų Anupras Venclovavičius (1830–1883) buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, už tai 1864 m. nuteistas 10 metų katorgos ir neteko visų bajoro privilegijų.

1858 m. Burbiškio dvaro savininkai Anupras ir Filipina Venclovavičiai to meto Anykščių parapijos kapinėse pasistatė koplyčią-mauzoliejų, kuri pertvarkyta išlikusi iki šiol.

Seniausi rašytiniai mini Burbiškio dvaro malūną, stovėjusį prie Anykštos upės. XX a. pradžioje malūną nuomojo anykštėnas Juozas Vilnonis. 1905 m. tautinio sukilimo metu Klykūnų, Rubikių ir Šiaulių kaimų valstiečiai sudegino malūną, dėl kurio užtvankos Rubikių ežeras užliedavo tų kaimų pievas. Vėliau naujoje vietoje, kiek žemiau, malūną pastatė savanoris Juozas Vitkūnas.

1923 m. dvare buvo 19 sodybų – 103 gyventojai. 1923 m. dvaras su 333,9 ha žemės, tuo metu priklausęs Anupro sūnui Danieliui Venclovavičiui, bei kaimas išskirstyti į vienkiemius, tuomet iš viso 416,05 ha žemės padalinta 24 savininkams. 1926 m. žemės reformos valdybos nutarimu dvaras pavadintas Burbiškio kaimu. Tarpukaryje aplink dvarą buvo 15 vienkiemių, kuriuose įsikūrė savanoriai, gavę iš dvaro po 7 ha žemės.

Venclovavičiai Burbiškio dvarą valdė iki XX a. pradžios ir tik 1932 m. Danieliaus našlė Liudvika Venclovavičienė pardavė jį su 81,77 ha žemės ūkininkui Petrui Kriaučioniui.

1933 m. dvaro rūmus ir 8 ha žemės nupirko iš Amerikos grįžęs kunigas Pranciškus Zabiela. Dvaro rūmų šiaurės rytų pusėje jis įrengė bažnyčią ir kleboniją, o vakarinė pusė atiteko pradžios mokyklai. 1933 m. spalio 23 d., Panevėžio vyskupo įgaliotas, Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią pašventino Leliūnų (Utenos r.) klebonas kanauninkas Antanas Masaitis. Klebonas Antanas Riauba pristatė bažnyčios presbiteriją, 1941 m. klebonas Ignas Šaučiūnas remontavo bažnyčią, pertvarkė šventorių. 1942 m. buvo pastatytas naujas stilingas altorius, o 1943 m., minint parapijos dešimtmetį, prie bažnyčios iškilo 4 metrų aukščio Kristaus statula (autorius – skulptorius Benjaminas Jakševičius, perkelta į Burbiškio kapines).

Sovietinei valdžiai 1947 m. nusprendus, kad bažnyčia ir mokykla po vienu stogu veikti negali, bažnyčia buvo nacionalizuota, parapijos patalpos buvo atimtos. 1947–1955 m. pamaldos vyko kapinėse pastatytoje mažoje medinėje bažnytėlėje-koplyčioje. Nuo 1955 m. Burbiškio bažnyčia veikia Pagraužių kaime parapijos iš Povilo Meškausko įsigytame ir kunigo Alberto Ulicko iniciatyva pamaldoms pertvarkytame klojime.

1933 m. pradžioje įkūrus Burbiškio parapiją, jai priklausė 21 kaimas su 1929 gyventojais, 1940 m. buvo 1589 parapijiečiai, 2000 m. – apie 900 žmonių.

Burbiškio parapiją administravo kunigai: 1933–1936 m. – Pranciškus Zabiela, 1936–1940 m. – Antanas Riauba, 1940–1945 m. – Ignas Šaučiūnas, 1945–1947 m. trumpai Matas Nakas, Antanas Vaškevičius ir Leonardas Tamašauskas, 1947–1949 m. – Antanas Misevičius, 1949–1951 m. kunigo Burbiškyje nebuvo, 1951–1952 m. – Skiemonių klebonas Aleksandras Papučka, 1952–1957 m. – Albertas Ulickas, 1957 m. – Jurgis Šimonėlis, 1957–1958 m. trumpai – Stanislovas Krištanaitis, 1958 m. trumpai – Petras Baltuška, 1958–1963 m. – Povilas Svirskis, 1963–1969 m. – Petras Adomonis, 1969–1974 m. – Feliksas Zenkevičius, 1974–1976 m. – Kazimieras Žeimys, 1976–1977 m. – Antanas Zulonas. Nuo 1977 m. Burbiškyje gyvenančio dvasininko neliko, 1977–1993 m. parapiją administravo Anykščių kunigai Albertas Talačka, Juozas Janulis ir Petras Gubčiakevičius, 1993–2007 m. – Debeikių klebonas Vincentas Stankevičius, 2007–2010 m. – keli kitų parapijų kunigai. Nuo 2010 m. Burbiškio parapiją administruoja Leliūnų (Utenos r.) parapijos administratorius Alfredas Puško

Tituliniai Burbiškio parapijos atlaidai – Švč. Jėzaus Širdies, švenčiami dešimtą sekmadienį po Velykų. Kiti atlaidai: Šv. Pranciškaus – spalio 4 d. ir Žolinės – rugpjūčio 15 d.

Burbiškio kapinės veikia kaimo pakraštyje prie Pagraužių kaimo, jose laidojama. Kapinės aptvertos medine ir tinklo tvora, XIX a. pradžioje išplėtos vakarų kryptimi. Kapinių centre stovi nuo buvusios bažnyčios perkelta Laiminančio Kristaus statula su įrašu postamente: "Kun. Prano Zabielos rūpesčiu ir jo lėšomis įkurtosios Burbiškio parapijos dešimtmečiui prisiminti / 1933–1943 / Dėkingi Burbiškiečiai". Kapinėse stovi medinis Tremtinių kryžius su įrašu postamento plokštėje: "Iš kalėjimų ir tremties negrįžusiems, tėviškės žemėje žuvusiems / 1940–1989" (autorius – tautodailininkas Liudas Tarabilda, 1989 m.). Čia palaidotas kunigas Pranciškus Zabiela (1877–1936), jo kapas su paminkline Kristaus statula aptvertas geležine tvora.

Parapijos centru tapęs Burbiškis virto apylinkių kultūros židiniu. 1933 m. čia susikūrė Šaulių būrys (1933–1937 m. jo vadas buvo mokytojas Povilas Jasiulionis, 1937–1940 m. – mokytojas Antanas Grigas), Jaunųjų ūkininkų ratelis, pavasarininkai, Lietuvos moterų katalikių organizacija. Burbiškyje taip pat buvo atidaryta pašto agentūra, parduotuvė, veikė kalvė.

1930 m. Rubikių pradinė mokykla buvo perkelta į Pagraužių kaimą, tačiau oficialiai imta vadinti Burbiškio pradine mokykla. Mokykla Pagraužių kaime turėjo 2 klasių komplektus, mokytoju dirbo Juozas Kavolis. 1933 m. mokykla perkelta į Burbiškį, tuometinis dvaro savininkas P. Kriaučionis buvo pastatęs dviejų aukštų namą, kuriame ir tilpo 2 klasių komplektai, gyveno mokytojai bei pats savininkas. 1937–1938 m. į mokyklą buvo paskirti mokytojai Teklė Grigienė ir Antanas Grigas. 1949 m. mokyklos patalpos perkeltos į Burbiškio dvaro rūmus, mokykla tapo progimnazija, nuo 1962 m. – aštuonmete, 1962–1968 m. joje veikė ir vakarinės klasės. 1986–2005 m. Burbiškyje veikė pagrindinė mokykla, 1981–1996 m. jos direktoriumi dirbo Albertas Dikčius. 2005–2010 m. Burbiškyje veikė Anykščių A. Baranausko vidurinės mokyklos pradinio ugdymo skyrius, kol neliko vaikų ir jis buvo uždarytas.

Nuo XX a. pabaigos iki 2002 m. veikė Burbiškio vaikų lopšelis darželis, kol buvo pertvarkytas į Burbiškio pagrindinės mokyklos ikimokyklinio ugdymo skyrių, o 2005 m. – į Anykščių A. Baranausko vidurinės mokyklos ikimokyklinio ugdymo skyrių. Rekonstravus buvusias vaikų darželio patalpas, 2014 m. gruodį jose atidarytas Anykščių socialinės globos namų Burbiškio grupinio gyvenimo namų filialas (vadovė Jolita Gečienė, nuo 2014 m.).

1941 m. birželio 14 d. iš Burbiškio buvo ištremta mokytoja Teklė Grigienė su dviem vaikais. Po Antrojo pasaulinio karo iš Burbiškio buvo ištremti į Sibirą dar 8 asmenys – Stasio Visocko (3 asmenys) ir Antano Žūsino (4 asmenys) šeimos bei Romas Merkys. 1944 m. gruodžio 26 d. NKVD kariuomenės dalinys puolė Žaliosios rinktinės partizanų stovyklą Burbiškio miške. Vakare partizanai pasitraukė į kitus miškus.

1949 m. birželio 3 d. Burbiškio ir Pagraužių kaimuose buvo sukurtas "Aušros" kolūkis, jo pirmininku dirbo Stasys Žąsinas. 1950 m. rugpjūčio 15 d. jis prijungtas prie "Pergalės" kolūkio, o nuo 1972 m. kovo 22 d. priklausė "Anykščių šilelio" kolūkiui, kol šis 1992 m. nustojo egzistuoti. Nuo 1972 m. kovo 22 d. iki 1991 m. lapkričio 1 d. Burbiškis buvo "Anykščių šilelio" kolūkio centrinė gyvenvietė. "Pergalės" kolūkio pirmininku 1952–1972 m. dirbo Vladas Šostakas, "Anykščių šilelio" kolūkio pirmininkais dirbo: 1972–1983 m. – Vladas Šostakas, 1983–1992 m. – Elvyra Visockienė.

Dabar kaime veikia Burbiškio agroserviso kooperatyvas (ūkininkavimo kryptis – augalininkystė, gyvulininkystė 800 ha žemės  plote), jam nuo įkūrimo 1994–2015 m. vadovavo Alvydas Diečkus (g. 1944 m.), nuo 2015 m. kooperatyvo vadovu dirba Algirdas Laskauskas.

Anykščių kultūros centro Burbiškio skyriuje nuo 2007 m. buriasi vokaliniai moterų ir merginų ansambliai, vaikų kolektyvas. 2011 m., panaudojus Europos Sąjungos paramos lėšas, rekonstruotas Burbiškio kultūros klubo pastatas ir įrengtas sporto aikštynas. 

Išlikę Burbiškio dvaro pastatai: centriniai rūmai, oficina, ūkiniai statiniai ir parko fragmentai. Centriniai rūmai su oficina, išsikėlus iš patalpų Burbiškio pagrindinei mokyklai, buvo grąžinti Panevėžio vyskupijos kurijai, kuri juos pardavė privatiems asmenims, kiti dvaro pastatai grąžinti Petro Kriaučionio šeimai. Dabartinis Burbiškio dvaro rūmų savininkas uždaroji akcinė bendrovė "Livintus" 2011–2014 m. įgyvendino dvaro rūmų ansamblio restauravimo ir pritaikymo turizmui projektą, iš dalies finansuotą Europos Sąjungos lėšomis, dvaro komplekse teikiamos paslaugos turistams (www.burbiskis.lt).

Burbiškio gyventojai Elenai Vitkūnienei (1912–2012) 2012 m. sausio 5 d. sukako 100 metų (mirė 2012 m. lapkričio 27 d.).

Kraštotyrininkė Irena Adomonienė sudarė ir išleido kraštotyros straipsnių rinkinį "Burbiškis" (2003 m.).

Burbiškyje 1937 m. gimė kalbininkas ir vertėjas Vytautas Vitkūnas, 1952 m. – rašytojas ir žurnalistas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, 1966 m. – literatas ir visuomenininkas Dainius Žąsinas.