Albertas Juozapas TALAČKA
  Gimimo data: 1921-11-19
Gimimo vietovė: Papyvesių k. (Krinčino parapija, Pasvalio r.)

Trumpai:
Kunigas monsinjoras, švietėjas, mecenatas

2016-08-18   |   Spausdinti

Tėvai: Jonas Talačka (1868–1942) ir Ona Sergevičiūtė-Talačkienė (apie 1867–1969) – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 35 hektarus labai prastos žemės. Užaugo šešių vaikų šeimoje su trim broliais ir dviem seserimis, buvo jauniausias. Broliai ir seserys: Antanas Talačka (1906–1994), Jadvyga Talačkaitė (iki 1907–1916) – mirė vaikystėje,  Viktorija Talačkaitė (1907–1992) – kunigo šeimininkė, Jonas Talačka (1909–1992) – buhalteris, Adolfas Talačka (1910–2008) – žemdirbys ūkininkas ir Ona Talačkaitė-Gutparakienė (1912–1958).

1929–1932 m. mokėsi Krinčino (Pasvalio r.) pradžios mokykloje, 1933–1941 m. baigė Pasvalio gimnaziją. Mokykliniais metais aktyviai dalyvavo angelaičių organizacijos veikloje, buvo aktyvus ateitininkas.

1941 m. A. Talačka baigė Panevėžio mokytojų seminarijos kursus ir 1941–1942 m. dirbo Kalneliškių (Pasvalio r.) pradinėje mokykloje mokytoju.

1942–1946 m. jis studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1946 m. spalio 12 d. Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis jį įšventino subdiakonu, spalio 13 d. – diakonu. Baigęs studijas, 1946 m. gruodį kaip diakonas jis buvo paskirtas klebono padėjėju Krinčine (Pasvalio r.), 1947 m. pavasarį talkino klebonui Kvetkuose (Biržų r.).

1947 m. birželio 29 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino A. Talačką kunigu. Kartu buvo įšventinti dar trys kunigai: Jonas Juodelis, Bronius Strazdas ir Jonas Butkys.

1947 m. liepos–rugsėjo mėnesiais A. Talačka tarnavo vikaru Naujamiestyje (Panevėžio r.), 1947–1948 m. pusmetį buvo vikaras ir gimnazijos kapelionas Šeduvoje (Radviliškio r.), kur talkino prelatui Mykolui Karosui, paskui 1948–1949 m. pusantrų metų tarnavo Panevėžio katedroje vikaru. Nuo 1948 m. jis buvo Panevėžio vyskupijos tribunolo pirmosios instancijos sinodinis teisėjas.

1949–1950 m. jis buvo Lukštų (Rokiškio r.) Šv. apaštalo evangelisto Jono parapijos administratorius.

1950–1969 m. A. Talačka tarnavo Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos administratoriumi, buvo šios parapijos klebonas. Nuo 1951 m. jis buvo laikinasis Rokiškio dekanato dekanas ir faktiškai visą laiką ėjo šias pareigas, tačiau tik 1967–1969 m. buvo paskirtas ir nuolatiniu Rokiškio dekanu. Rokiškyje jis ėmėsi iniciatyvos atkurti per Antrąjį pasaulinį karą išdaužytus bažnyčios vitražus, dekoravo bažnyčios interjerą, sutvarkė bokštą. Jis bendravo su Rokiškio jaunimu, globojo represuotus dvasininkus.

Rokiškyje A. Talačka rūpinosi išsaugoti garsaus muzikos pedagogo Rudolfo Lymano (Rudolf Liehmann, 1855–1904) atminimą. Apklausęs senuosius rokiškėnus, jis surado muziko kapo vietą ir pastatė jo atminimui kryžių su įrašu, kad čia palaidotas pirmosios Rokiškio muzikos mokyklos vadovas ir nepamirštamų giesmių autorius. Klebonas skatino Rokiškio choristus giedoti senąsias R. Lymano giesmes, ši jo įdiegta tradicija tęsiama iki šiol. 

Nuo 1969 m. gegužės 7 d. iki gyvenimo pabaigos A. Talačka gyveno ir tarnavo Anykščiuose.

1969–1995 m. A. Talačka buvo Anykščių Šv. Mato bažnyčios klebonas, 1974–1979 m. – ir Anykščių dekanato vicedekanas, 1979–1995 m. – dekanas. 1976 m. jis kartu su vikaru Juozu Januliu aptarnavo ir Burbiškio (Anykščių r.) parapiją, o 1978–1993 m., kai joje nebeliko nuolat gyvenančių kunigų, buvo paskirtas ir šios parapijos klebonu, administravo parapiją kartu su Anykščių vikarais. Anykščiuose jis ugdė vikarus: 1969–1976 m. – Petrą Budriūną, 1976–1977 m. – Juozą Janulį, 1978–1979 m. – Stasį Tamulionį, 1980–1981 m. – Stanislovą Zubavičių, 1981–1983 m. – Tadą Ivanovskį, 1983–1985 m. – Stasį Kazėną, 1984 m. – Albiną Paltanavičių, 1985–1987 m. – Virginijų Veilentą, 1987–1988 m. – Aurelijų Simonaitį, 1988–1992 m. – Petrą Gubčiakevičių, 1992–1993 m. – Antaną Šimoliūną, 1994–1995 m. – Raimundą Lašinį.

Radęs apleistą bažnyčią, jis organizavo fasadinio raudonų plytų mūro remontą, keisdamas ištrupėjusias plytas naujomis, perdengė bažnyčios stogą nauja skarda, atnaujino bažnyčios grindis.

Nuo 1974 m. jis buvo Panevėžio vyskupijos Bažnytinio meno ir remonto reikalų tarybos narys, įgaliotas konsultuoti vyskupijos dvasininkus ir stebėti, kad būtų saugomos nuo sunaikinimo vyskupijos bažnyčiose esančios meno vertybės ir skoningai dekoruojamos bažnyčios. 1984 m. kaip Panevėžio vyskupijos atstovas (kartu su Petru Žiukeliu) jis buvo paskirtas Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus komisijos nariu.

Popiežius Jonas Paulius II 1989 m. birželio 26 d. suteikė A. Talačkai Monsinjoro – Šv. Tėvo garbės kapeliono – titulą. Jis buvo vienas iš pirmųjų taip įvertintų Panevėžio vyskupijos dvasininkų. Nuo 1989 m. jis buvo paskirtas Anykščių dekanato "Caritas" dvasios vadovu. 1992 m. jo iniciatyva buvo išrinkta pirmoji Anykščių parapijos taryba, o A. Talačka tapo jos pirmininku.

Atgimimo metais A. Talačka dalyvaudavo Lietuvos Sąjūdžio renginiuose, 1989 m. jis pašventino Tremtinių kryžių ir Antano Vienuolio-Žukausko antkapiniame paminkle iškaltą kryžių, 1991 m. – kryžių kunigo ir filosofo Stasio Ylos gimtuosiuose Luciūnuose, 1993 m. – Antano Baranausko paminklą Anykščiuose.

Nusilpus sveikatai, nuo 1995 m. balandžio 20 d. jis pasitraukė iš klebono ir dekano pareigų, iki gyvenimo pabaigos liko Anykščių parapijos altarista. 1996 m. vasarą iškilmingai paminėjęs kunigystės 50-metį, jis buvo kunigas jubiliatas.

Sovietmečiu kunigas A. Talačka garsėjo kaip šviesuolis, rėmęs perspektyvius jaunus dailininkus, dievdirbius. A. Talačkai skatinant ir remiant, pasitarus su skulptoriumi Vladu Vildžiūnu ir jo svainiu anykštėnu Algiu Ladiga, Anykščių Šv. Mato bažnyčia buvo skoningai dekoruota, jos interjere įvestas krištolinis dekoras. Joje buvo įrengti dailininkės Marijos Anortės Mackelaitės sukurti vitražai (1971–1986 m.), šventoriaus tvoros koplytėlėse – tautodailininko Rimo Idzelio iš medžio išdrožtos kryžiaus kelio figūros (1981–1988 m.). Anykščių bažnyčios šventoriuje palaidotiems kunigams Jonui Uogintui ir Alfonsui Gražiui A. Talačkos rūpesčiu buvo pastatyti meniški paminklai (1990–1992 m.), skulptūriniais akcentais bažnyčioje įamžintas garsiųjų anykštėnų Konstantino Sirvydo (1988 m.), Klemenso Kairio (1982 m.) atminimas.

Monsinjoras A. Talačka sukaupė dailės kūrinių kolekciją ir biblioteką, kurią testamentu paliko Anykščių parapijai. Dailės kūriniai (53 paveikslai, skulptūros ir drožiniai) buvo perduoti saugoti A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui, o knygos ir rankraščiai – Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešajai bibliotekai. A. Talačkos bibliotekoje – per 4 tūkst. egzempliorių knygų, 400 rankraščių. Tai XIX–XX a. leidiniai, vertingi albumai, knygos vokiečių, anglų, rusų bei kitomis kalbomis.

Mirė 1999 m. gruodžio 12 d. Anykščiuose. Palaidotas naujosiose Anykščių kapinėse prie anksčiau mirusios savo sesers Viktorijos Talačkaitės. Kapą ženklina medžio drožėjo Jono Tvardausko sukurtas stogastulpis (2000 m.) su citata iš psalmės "Manęs nepaliksi numirėlių būste, / tu man, savo draugui, neleisi trūnyti". 

2009 m. Anykščiuose, Vyskupo Antano Baranausko parapijos salėje (Vilniaus g. 11) atidarytas Sakralinio meno centras, kurio nuolatinės ekspozicijos pagrindą sudaro A. Talačkos dailės kolekcija ir biblioteka.

Išleistas biografinis albumas "Sakralinio meno puoselėtojas monsinjoras Albertas Talačka" (2011 m.).