Juozas DUBRA
  Gimimo data: 1936-04-28
Gimimo vietovė: Stukonių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Mokslininkas geografas ekologas, pedagogas

2018-01-18   |   Spausdinti

Tėvai: Juozas Dubra (1898–1965) ir Juozapata Tvaskutė-Dubrienė (1897–1954). Broliai: Vaclovas Dubra – žemdirbys ir Algirdas Dubra. Dukterėčia (brolio Vaclovo duktė) Laima Dubraitė-Zukienė (g. 1959 m.) – pedagogė ir socialinė darbuotoja.

1947 m. baigė Gurskų (Anykščių r.) pradinę mokyklą, 1947–1954 m. – Troškūnų (Anykščių r.) vidurinę mokyklą. 1954–1960 m. studijavo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, įgijo geografo išsilavinimą.

Nuo 1961 m. iki gyvenimo pabaigos J. Dubra gyveno ir dirbo Klaipėdoje.

1961–1992 m. jis dirbo Klaipėdos Hidrometeorologijos observatorijos inžinieriumi, Jūrinio skyriaus viršininku, vyriausiuoju inžinieriumi ir direktoriaus pavaduotoju.

1972 m. Vilniaus universitete J. Dubra apsigynė kandidatinę disertaciją "Kuršių marios kaip nuotakinių vandenų priėmėjas", 1993 m. nostrifikuotas fizinių mokslų, geografijos daktaras.

Pertvarkius Klaipėdos Hidrometeorologijos observatoriją, 1992–2005 m. jis buvo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centro  direktoriaus pavaduotojas, paskui Okeanologijos skyriaus viršininkas.

Nuo 2005 m. J. Dubra dirbo Jūrinių tyrimų centro Hidrologijos skyriuje vyriausiuoju specialistu hidrologu krantotyrininku, kol išėjo į pensiją. Klaipėdos universitete ir Klaipėdos aukštesniojoje jūreivystės mokykloje jis dėstė hidrometeorologijos, jūrines ir ekologines disciplinas.

Jis buvo Lietuvos Mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus Geomokslų sekcijos Krantotyros komisijos narys. 1994–1999 m. jis buvo Helsinkio aplinkos apsaugos komisijos Jūros komiteto atstovas Lietuvai, 1990–1994 m. – tarptautinio jūrų tyrimų eksperimento SKAGEX koordinatorius ir atlikėjas. Jis atstovavo Lietuvai VII Tarptautiniame okeanografijos istorijos kongrese Kaliningrade (Rusija, 2003 m.).

J. Dubros mokslinių darbų kryptys buvo okeanologija ir gamtosauga. Jis tyrinėjo Baltijos jūros krantus, jų eroziją, ieškojo būdų, kaip stabdyti Lietuvos paplūdimių ardymą. J. Dubra kategoriškai prieštaravo senosios grafo Tiškevičiaus bunos ardymui Palangoje. Ją išardžius, prasidėjo neprognozuojamas Palangos paplūdimių išplovimas.

1955–1998 m. jis stebėjo ir tyrė druskingų jūros vandenų sklaidą Kuršių mariose, skaičiavo į Baltijos jūrą ištekančio gėlo ir iš jūros pritekančio druskingo vandens vidurkinius kiekius (su Eduardu Červinsku, 1968 m.) bei ištyrė Kuršių marių vandens lygio svyravimo, nuo kurio tiesiogiai priklauso vandens cirkuliacija Klaipėdos sąsiauriu, ypatybes (1970 m.).

Jis dalyvavo mokslinėse ekspedicijose Kuršių mariose, Baltijos ir Šiaurės jūros, Atlanto vandenyne, plaukiojo Atlanto žvejybinėse bazėse, buvo respublikinių, sąjunginių bei tarptautinių projektų ir programų dalyvis. J. Dubra stažavosi Murmanske, Odesoje, Maskvos okeanografijos institute (1962–1963 m.), Varnemundėje (Vokietija), Švedijos laivininkystės bendrovėje (1998 m.).

J. Dubra parengė 70 mokslinių pranešimų, juos skaitė Lietuvoje bei Estijoje, Latvijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje.

Jis buvo kelių mokslinių leidinių bendraautoris: "Baltijos jūros aplinkos būklė" (monografija, 2003 m.), "Mėlynoji vėliava – paplūdimio kokybės ženklas" (straipsnių rinkinys, 2002 m.), "Baltijos jūra ir jos problemos" (straipsnių rinkinys, 2008 m.), paskelbė daugiau kaip 90 mokslo darbų Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Didžiosios Britanijos ir Portugalijos leidiniuose.

Laisvalaikiu mėgo keliauti, grybauti, uogauti, kaupė giminės genealogiją.

Buvo vedęs, žmona Stasė Dubrienė. Sūnus Vytautas Dubra – mokslininkas hidrologas ekologas.

Mirė 2018 m. sausio 14 d. Klaipėdoje. Palaidotas Kulių (Plungės r.) kapinėse.