Genovaitė ANDRAŠIŪNIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Kuzmaitė, Mikolajūnienė
Gimimo data: 1905-05-24
Gimimo vietovė: Kavarskas (Anykščių r.) »

Trumpai:
Pedagogė rusų kalbos ir literatūros mokytoja, kalbininkė

2016-08-24   |   Spausdinti

Tėvai: Pranas Kuzma (1877–1943) – politikas, žurnalistas, savivaldos organizatorius, visuomenininkas, 1907–1912 m. Kauno gubernijos atstovas Rusijos Valstybės Dūmoje, ir Juzefa Grimašauskaitė-Kuzmienė. Brolis Vytautas Kuzma – teisininkas, advokatas. Dar vienas vyresnysis brolis mirė vaikystėje.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje su motina pasitraukė į Rytus, kur buvo apsistojęs tėvas, augo Išime (Tiumenės sritis, Sibiras, Rusija), kol 1918 m. grįžo į Lietuvą.

1918–1923 m. baigė Ukmergės gimnaziją. Mokydamasi dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo veikloje: rinko auksą neoficialioms ligoninėms, slaugė jose Lietuvos savanorius.

1923 m. vasarą baigusi mokytojų kursus, G. Kuzmaitė-Mikolajūnienė 1923–1925 m. dirbo Žemaitkiemio (Ukmergės r.) kaimo mokyklos mokytoja, nuo 1925 m. buvo Kavarsko pradžios mokyklos mokytoja. 1927 m. birželio 23 d. ji įgijo pradžios mokyklos mokytojos cenzą ir vardą.

Paskirta 1926 m. rudenį, 1927–1933 m. G. Mikolajūnienė buvo Kavarsko pradžios mokyklos vedėja, rūpinosi naujų patalpų mokyklai statyba, bet pablogėjus sveikatai nuo 1933 m. vasario 1 d. atsisakė pedagoginio darbo ir studijų.

1933–1940 m. ji gyveno Prienuose, kur pasižymėjo kaip sumani ir tvarkinga šeimininkė: Prienuose viešėjęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona buvo priimtas ir vaišinamas Andrašiūnų namuose. 1940–1942 m. ji su šeima gyveno Kaune, taip persikeldama išvengė tremties į Sibirą. Vokiečių okupacijos metais ji su vyru slėpė žydų šeimą. 1942–1944 m. ji gyveno Utenoje.

1944–1945 m. G. Andrašiūnienė gyveno Vašuokėnų dvare, kol jos vyras Celestinas Albinas Andrašiūnas, tuo metu dirbęs Troškūnų tarybinio ūkio direktoriumi, 1945 m. birželio 10 d. buvo išvestas į mišką ir žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. 1945–1946 m. G. Andrašiūnienė gyveno Kavarske, dirbo Kavarsko progimnazijoje mokytoja.

Nuo 1946 m. iki gyvenimo pabaigos G. Andrašiūnienė gyveno Prienuose. 1946–1947 m. ji dirbo Prienų "Žiburio" gimnazijoje mokytoja, 1947–1948 m. buvo šios gimnazijos mokymo dalies vedėja, o 1948–1949 m. – Prienų "Žiburio" gimnazijos direktorė.

Šioje gimnazijoje ji globojo ir šelpė gabius Prienų moksleivius: būsimąjį poetą Justiną Marcinkevičių, kalbininką Joną Kazlauską ir kitus, skatindama juos rinktis lietuvių kalbos studijas kaip geriausią pagrindą ateities veiklai, padėdama jiems susirasti tinkamiausią gyvenimo kelią tiek gimnazijoje, tiek ir vėliau studijuojant. Ji materialiai šelpė neturtingus mokinius, padėjo mokytojams tremtiniams.

1949–1951 m. ji buvo Prienų vidurinės mokyklos mokytoja, 1951–1954 m. – Prienų rajono Liaudies švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja. Nuo 1954 m. ji buvo Prienų vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytoja, kol išėjo į pensiją.

Nuo 1946 m. su pertraukomis ji neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universitete, 1961 m. įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos išsilavinimą.

G. Andrašiūnienė paskelbė straipsnių bendrosios pedagogikos, sveiko ir blaivaus gyvenimo būdo, auklėjimo bei rusų kalbos mokymo klausimais pedagoginėje spaudoje. Ji sudarė rusų kalbos skaitinių knygą VIII klasei (1962 m.), parašė "Rusų kalbos vadovėlį VIII klasei" (su Antonina Četverikova ir Jonu Kvasu, 1963 m., leistas kasmet iki 1977 m., taip pat ir lenkų kalba bei Brailio raštu), autobiografinių prisiminimų. Jos atsiminimai publikuoti Stasės Kisielienės sudarytame rinkinyje "Kaip nepamiršti..." (2002 m.).

Jai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios mokytojos garbės vardas (1964 m.).

Susituokė 1923 m., vyras Justinas Mikolajūnas (?–1927) iš Raščiagalio – pedagogas pradinių klasių mokytojas. Liko našlė. Duktė Beatričė Mikolajūnaitė-Girčienė (g. 1926 m.) – mokslininkė chemikė technologė.

Vėl ištekėjo 1932 m. sausio 3 d. Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, vyras Celestinas Albinas Andrašiūnas (1905–1945) – agronomas, vadovas, visuomenininkas, žuvęs pokario kovose. Sulaukusi dar keturių vaikų, liko našlė. Užaugino vaikus: Algimantas Sigurdas Andrašiūnas (g. 1933 m.), Dalia Andrašiūnaitė (1935–1998) – istorikė, archeologė, Rasa Andrašiūnaitė (1940–2003) – teatrologė, dramaturgė, ir Rytis Andrašiūnas (g. 1944 m.).

Mirė 1977 m. liepos 19 d. Prienuose. Palaidota Prienų kapinėse.