Jonas BALTUŠIS
  Gimimo data: 1851-01-12
Gimimo vietovė: Smilgių k. (Pandėlio parapija, Rokiškio r.)

Trumpai:
Kunigas, knygnešys

2016-01-02   |   Spausdinti

Tėvai: Silvestras Baltušis ir Elžbieta Jakubkaitė-Baltušienė – valstiečiai žemdirbiai. Sesuo (arba dukterėčia) Elžbieta Baltušytė (1886–1959) – verslininkė, krautuvininkė.

Pakrikštytas 1851 m. sausio 28 d. Pandėlio bažnyčioje, krikštijo Pandėlio klebonas Fabijonas Narkevičius.

1878–1882 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje, kur jo moralinės teologijos ir homiletikos dėstytojas buvo Antanas Baranauskas.

1882 m. buvo įšventintas kunigu.

1882–1884 m. ir vėliau J. Baltušis tarnavo Veliuonos (Kauno r.) parapijoje vikaru.

Paskirtas 1890 m. gruodį, 1890–1914 m. J. Baltušis buvo Andrioniškio (Anykščių r.) bažnyčios kuratas, Anykščių parapijos kunigas filialistas. XX a. pradžioje jis pradėjo rūpintis naujos, erdvesnės bažnyčios statyba Andrioniškyje, nes senoji medinė jau nebesutalpino tikinčiųjų, o gretimose Anykščių ir Viešintų parapijose jau buvo pastatyti nauji maldos namai.

Savo namuose Andrioniškyje J. Baltušis buvo įsirengęs draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centrą. Augindamas gražius žirgus ir mėgęs juos pasikinkęs važinėti po apylinkes, taip jis iki 1904 m. išvežiodavo uždraustus spaudos leidinius, pats nesukeldamas įtarimų. Į knygnešystės veiklą jis įtraukė ir Andrioniškio bažnyčios skalbėja dirbusią Karoliną Sapkauskaitę, o 1904 m., kai knygnešiai buvo įskųsti, padėjo jai iš šių apylinkių pabėgti.

Nuo 1914 m. sausio 29 d. jis liko Andrioniškyje kaip altarista.

1916–1920 m. J. Baltušis, vietinių žmonių įkalbėtas ir persikėlęs į Mažųjų Dabužių dvarą (Anykščių r.) ir buvo pirmasis dvasininkas, ėmęs burti naują Dabužių katalikų bendruomenę. Jis reguliariai būrė tikinčiuosius į pamaldas Dabužių koplyčioje, įrengė prie jos zakristiją.

1920–1924 m. jis tarnavo Pakalnių (Utenos r.) bažnyčios kuratu. 1921 m. vėl buvo kviečiamas Dabužių kuratu, bet pardavus dvarą ir nelikus vietos kunigui gyventi, iš Pakalnių nebegrįžo.

1924 m. gegužės 31 d. jis buvo atleistas iš Pakalnių kurato pareigų ir apsigyveno Pandėlyje (Rokiškio r.) kaip altarista, bet 1924 m. pabaigoje persikėlė į Sedos (Mažeikių r.) altariją ir buvo paskirtas Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios rektoriumi. 1925 m. jis persikėlė į Vadoklius (Panevėžio r.), kur 1925–1928 m. gyveno kaip altarista.

Nuo 1928 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno kaip altarista Dusetose (Zarasų r.). 1934 m., sulaukęs 83-ejų, jis buvo vienas seniausių to meto Lietuvos kunigų.

Mirė po 1934 m. Dusetose (Zarasų r.).