Bronislovas MASIOKAS
  Gimimo data: 1901-05-26
Gimimo vietovė: Masiokų k. (Ramygalos parapija, Panevėžio r.)

Trumpai:
Kunigas teologas, bažnyčios statytojas

2014-09-07   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1901 m. birželio 9 d.

Tėvai: Karolis Masiokas ir Marija Narsutytė-Masiokienė – žemdirbiai pasiturintys ūkininkai, turėję valaką žemės. Augo šešių vaikų šeimoje su broliu ir keturiomis seserimis. Brolis – emigrantas JAV, jauniausioji sesuo Kazimiera Masiokaitė-Gritėnienė – žemdirbė ūkininkė.

Baigė Ramygalos pradžios mokyklą. Ketindamas likti tėviškėje ir ateityje perimti tėvų ūkį, toliau nebesimokė, iki 1918 m. dirbo ūkyje. Atidarius Ramygaloje progimnaziją, 1918 m. įstojo į jos antrąją klasę ir 1918–1921 m. ją baigė, buvo pirmosios laidos abiturientas. 1921–1928 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, iš pradžių 1921–1924 m. joje baigdamas vidurinės mokyklos kursą, o 1924–1928 m. kartu studijuodamas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje, įgijo teologinį išsilavinimą.

1928 m. kovo 24 d. B. Masiokas buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo gimtosios Ramygalos parapijos bažnyčioje per Atvelykį.

1928–1929 m. jis tarnavo vikaru Pumpėnuose (Pasvalio r.), 1929–1932 m. buvo Vabalninko (Biržų r.) vikaras, kur talkino klebonui Matui Kirliui, 1932–1934 m. – Dusetų (Zarasų r.) parapijos vikaras.

1934 m. pradžioje iškeltas kuratu į Dabužius, 1934–1940 m. B. Masiokas buvo pirmasis ką tik įsteigtos Dabužių (Anykščių r.) Kristaus į Dangų Žengimo parapijos klebonas.

Jis perėmė nusilpusio kunigo Igno Bernotavičiaus nebaigtus darbus ir iki 1935 m. baigė statyti bei įrengė Dabužių bažnyčią, sutvarkė ir 1938 m. gelžbetonine tvora aptvėrė Dabužių kapines.

B. Masioko iniciatyva Dabužiuose aktyviai veikė katalikiškos jaunimo organizacijos, turėjusios savo vėliavas.

1940–1946 m. jis buvo Vyžuonų (Utenos r.) Šv. Jurgio parapijos klebonas. 1946 m. pradžioje jis kelis mėnesius ėjo Vaškų (Pasvalio r.) Šv. Juozapo parapijos klebono pareigas. Tarnaudamas Vaškuose, vyskupo Kazimiero Paltaroko paragintas, jis parengė ir pateikė vyskupijai "Vaškų bažnyčios ir parapijos istoriją". Paskui tais pačiais 1946 m. trumpai, iki rugpjūčio, jis tarnavo Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu ir buvo Biržų dekanas.

Pokario aplinkybių verčiamas, 1946 m. pabaigoje B. Masiokas pasitraukė iš Biržų ir persikėlė į Telšių vyskupiją, 1946–1949 m. buvo Degučių (Šilutės r.) Šv. Vincento Ferero parapijos klebonas, 1949–1952 m. tarnavo Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonu.

1952 m. pabaigoje sulaukęs pasiūlymo grįžti į Panevėžio vyskupiją, B. Masiokas persikėlė į Aukštaitiją ir 1953–1956 m. buvo Pamūšio (Pakruojo r.) Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas, nuo 1956 m. keletą metų – vėl Vaškų (Pasvalio r.) klebonas.

Nusilpus sveikatai, apie 1963 m. B. Masiokas buvo paskirtas Pumpėnų (Pasvalio r.) parapijos altarista. 1965 m., būdamas vis silpnesnis, jis nusipirko namelį Miežiškiuose (Panevėžio r.) ir čia praleido likusią gyvenimo dalį, iš pradžių, kiek jėgos leido, važinėdamas į Pumpėnus ir talkindamas pastoracijoje šiokiadieniais, vėliau tik savo namuose aukodamas Šv. Mišias, nebeturėdamas jėgų nueiti iki bažnyčios.

Amžininkų prisiminimuose išliko kaip išvaizdus, nuoširdus, bendrauti mėgęs, iškalba ir gebėjimais patraukliai juokauti iš kitų išsiskyręs dvasininkas, pasižymėjęs reiklumu sau, pedantiškai ištikimas pareigai.

Mirė 1973 m. birželio 27 d. Miežiškiuose (Panevėžio r.). Palaidotas Miežiškių kapinėse. Kapą ženklina juodo akmens paminklas su įrašu: "Mylintiems Dievą mirtis nebaisi".