Fabijonas KEMĖŠIS
  Gimimo data: 1879-01-20
Gimimo vietovė: Vastapų k. (Alantos parapija, Molėtų r.)

Trumpai:
Kunigas kanauninkas, ekonomistas, leidėjas, pedagogas, knygnešys, tikėjimo gynėjas, politinis kalinys

2016-11-30   |   Spausdinti

Kitų šaltinių duomenimis, gimė 1878 m. spalio 20 d. arba 1880 m. vasario 25 d.

Tėvai: Domininkas Kemėšis – knygnešys spaudos platintojas, švietėjas, ir Barbora Zakarkaitė-Kemėšienė (1857 – po 1937) – abu žemdirbiai ūkininkai, turėjo 27 hektarus žemės. Augo keturių vaikų šeimoje su trim seserimis. Seserys: Margarita Kemėšytė-Sadūnienė (1888–1973) – visuomenininkė, švietėja, tremtinė, Juzefa Kemėšytė-Nasvytienė ir Eleonora Kemėšytė-Kisielienė-Karalienė. Dėdė (tėvo brolis) Vincentas Kemėšis (1865 – po 1939) – kunigas, giminaitis (pusbrolio sūnus) Viktoras Kemėšis (g. 1928 m.) – mokslininkas geologas.

Pradinį mokslą baigė namuose Vastapų dvare, lavinamas tėvo, 1888–1890 m. lankė ir Alantos valsčiaus mokyklą. 1890–1895 m. mokėsi Palangos progimnazijoje, 1895–1897 m. – Liepojos (Latvija) gimnazijoje. Jos nebaigęs, 1897–1902 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Studijuodamas F. Kemėšis priklausė slaptai lietuvių klierikų draugijai, skaitė klierikams referatus, ruošė meno vakarus.

1902 m. spalio 1 d. Kauno arkikatedroje Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas įšventino F. Kemėšį kunigu.

1902–1905 m. F. Kemėšis buvo Tauragės vikaras, 1905–1906 m. – Tauragės parapijos administratorius, 1906–1907 m. – vėl vikaras, kurį laiką pavadavo besigydantį kleboną dėdę Vincentą Kemėšį, prisidėjo prie lietuviškų vakarų Tauragėje rengimo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, rašė "Tėvynės sargui".

1907–1909 m. jis buvo vikaras Subačiuje (Kupiškio r.). Čia F. Kemėšis rūpinosi steigti lietuviškas pradžios mokyklas, telkė katalikiškas organizacijas, statė vaidinimus, platino katalikišką spaudą ir pats joje bendradarbiavo. Tuo metu jis susižavėjo kooperatine veikla, pradėjo skatinti parapijiečius steigti prekybos ir amatų įmones. Jis padėjo įkurti Subačiuje lietuvišką vaistinę, o seseriai Margaritai Utenoje – lietuvišką knygyną ir arbatinę.

1909–1911 m. F. Kemėšis tarnavo Vabalninko (Biržų r.) parapijoje vikaru. Šiame miestelyje jis surengė vieną pirmųjų Aukštaitijoje kino seansų: Rygoje (Latvija) nupirkęs kino aparatūrą, Vabalninke jis pademonstravo filmą "Jėzaus Kristaus gyvenimas". Nuo 1910 m. jis rašė ir leido brošiūras įvairiomis temomis.

1911–1913 m. F. Kemėšis tarnavo Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijoje vikaru. Juozui Tumui-Vaižgantui pasiūlius, jis sutiko redaguoti "Viltį" ir 1911–1913 m. dirbo šio leidinio redakcijoje Vilniuje, buvo laikraščio redaktorius.

Carinės valdžios persekiojamas ir vyresnės kartos kunigų nemėgstamas, 1913 m. F. Kemėšis išvyko į užsienį. 1913–1914 m. jis tarnavo Glazgo (Glasgow, Škotija, Didžioji Britanija) Šv. Kazimiero parapijoje vikaru, 1914–1915 m. buvo vikaras JAV lietuvių parapijoje Čikagoje, 1915–1918 m. – Bostono Šv. Petro lietuvių parapijos vikaras, 1918–1919 m. – Čikagos Šv. Jurgio parapijos vikaras, 1919–1924 m. – Detroito Šv. Jurgio parapijos klebonas.

Visose emigrantų parapijose F. Kemėšis pasižymėjo kaip švietėjas ir visuomenininkas. 1913–1914 m. Škotijoje jis redagavo "Išeivių draugą", Čikagoje 1914–1915 ir 1918–1919 m. jis leido ir redagavo katalikišką dienraštį "Draugas", Bostone – "Darbininką", įsteigė laikraštį "Vytis". Dešimtyse lietuviškų leidinių jis spausdino savo rašinius apie kultūros pažangą, blaivų jaunimą, tautos būdą, propagavo dorovines idėjas, krikščioniškąjį solidarumą.

1914 m. Čikagoje jis įkūrė Tautos fondą Lietuvos laisvės kovoms, sudarė Amerikos-Lietuvos tarybą, kurios nariu ir pats buvo. 1916 m. Brukline jis įsteigė Lietuvos valstybės atstatymo bendrovę ir buvo jos direktorius. Detroite jis rūpinosi parapijos namų statyba ir įkūrė lietuvišką mokyklą.

1917–1918 m. F. Kemėšis studijavo Čikagos Loyolos universitete sociologiją, 1922–1924 m. baigė Amerikos katalikų universitetą Vašingtone, kur Filosofijos fakultete studijavo ekonomiką ir pedagogiką. Apgynęs disertaciją "Lietuvių išeivių koperacija JAV" ("Cooperation among the Lithuanians in the United States of America"), jis gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Grįžęs į Lietuvą, 1924–1940 m. ir 1941–1944 m. kunigas F. Kemėšis dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje anglų kalbą, žemės ūkio kooperaciją ir politinę ekonomiją, buvo Žemės ūkio ekonomijos ir politikos katedros vedėjas, docentas, Akademijos bibliotekos vedėjas. Jis pirmasis Lietuvoje inicijavo ir pradėjo sociologinius tyrimus. Nuo 1929 m. jis dirbo ir Lietuvių katalikų darbininkų sąjungos žemesniojoje technikos mokykloje Dotnuvoje mokytoju, dėstė auklėjamąją religiją ir žemės ūkio kooperaciją.

Jo iniciatyva 1924–1925 m. buvo įrengta ir pašventinta Akademijos bažnyčia, 1925–1935 m. bei 1942–1944 m. jis buvo Akademijos Šv. Povilo bažnyčios rektorius, nuo 1926 m. – Akademijos tikybos mokytojas. 1927 m. jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis, 1930 m. jis paskirtas Kauno vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku.

1925 m. Dotnuvoje jis organizavo kooperatinę bendrovę knygoms leisti "Žinija", buvo jos pirmosios valdybos narys, iždininkas. Iki 1938 m. Dotnuvoje, 1938–1940 m. Kaune veikusi bendrovė išleido apie 120 knygų, tarp jų – ir ypač populiarią "Skaitymų bibliotekos" seriją iš 40 knygų (1938–1940 m.).

F. Kemėšis pats parengė ir išleido apie 20 knygų ir brošiūrų ekonominiais, socialiniais, blaivybės ir religijos klausimais. Jis parengė ir išleido studijas "Turto norma" (1923 m.), "Pramoninės demokratijos pagrindai" (1923 m.), "Socialinės bei politinės ekonomijos įvadas" (1938 m.), "Socialinis Kristaus religijos pobūdis" (1938 m.). 1940–1945 m. jis parašė studiją "Krikščioniškosios ekonomijos linkme", kuri buvo išleista 1997 m.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje atleistas iš pedagoginio darbo, 1945 m. rudenį F. Kemėšis atvyko į Viešintas (Anykščių r.) ir 1945–1946 m. buvo Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas. Nors buvo jau silpnos sveikatos, pasižymėjo įžvalgiomis mintimis ir sovietinės santvarkos kritika. 1946 m. liepą jis buvo perkeltas klebonu į Pandėlio (Rokiškio r.) Švč. Mergelės Marijos Vardo parapiją, ten iškėlė ir pakabino karo metais slėptą varpą, sutaisė bažnyčios stogą.

Tačiau aktyvi kunigo pozicija sulaukė valdžios dėmesio, todėl F. Kemėšio veikla sovietinėje Lietuvoje netrukus baigėsi. Apšauktas "tautos priešu", "sovietinės santvarkos griovėju", F. Kemėšis 1946 m. spalio 11 d. Pandėlio parapijoje per pamaldas buvo suimtas, tardytas ir kankintas Vilniuje, Lukiškių kalėjime, tačiau ištvėrė kančias ir nieko neišdavė, savo idėjų neatsisakė.

F. Kemėšis buvo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų lageryje ir penkeriems metams tremties. 1947 m. jis buvo įkalintas Šilutės lageryje, 1948 m. perkeltas į Marijinsko lagerį (Krasnojarsko sritis, Sibiras, Rusija). Buvo konfiskuota gausi jo biblioteka, rankraščiai, visas turtas.

Nepriklausomoje Lietuvoje F. Kemėšis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1928 m.).

Mirė 1954 m. sausio 21 d. Marijinsko gyvenvietėje (Krasnojarsko sritis, Rusija).

Kunigas F. Kemėšis buvo įrašytas į Lietuvos katalikų bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) tarp 114 tikėjimo liudytojų.

Alantos (Molėtų r.) bažnyčios šventoriuje šalia kitų kunigų kapų įrengtas F. Kemėšio kenotafas, jį ženklina akmeninis stilizuotas skulptūrinis kryžius su iškaltu įrašu horizontalioje plokštėje: "A+A / Šviesiam / Sibiro / kankinio / kanauninko / profesoriaus / visuomenininko / Fabijono / Kemėšio / atminimui / 1879 Vastapose / 1954 Sibire / ...Tik gimto krašto / žemės saujos / troškau. / B. Brazdžionis" (autorius – Naglis  Nasvytis, 1993 m.).

Prie buvusios Pandėlio klebonijos įrengtas ąžuolinis bareljefas F. Kemėšio atminimui (autorius – medžio drožėjas Leonas Juozonis, 1995 m.).