Danutė PEŽELIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Kindurytė
Gimimo data: 1933-02-20
Gimimo vietovė: Kalnelių k. (Rokiškio r.)

Trumpai:
Ekonomistė finansininkė, bankininkė, mecenatė, visuomenininkė

2017-09-05   |   Spausdinti

Tėvai: Antanas Kindurys (1902–1985) – laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, pasienio policijos pareigūnas, ir Veronika Karūžaitė-Kindurienė (1903–1992) iš Svėdasų – namų šeimininkė. Augo keturių vaikų šeimoje su trim broliais. Broliai: Stanislovas Kindurys (g. 1929 m.) – geležinkelininkas, darbininkas, Vytautas Kindurys (1930–2007) – stalius ir Algirdas Kindurys (g. 1934 m.) – kulinaras.

1939–1944 m. mokėsi Juodupės (Rokiškio r.) vidurinėje mokykloje. Tėvams persikėlus, nuo 1944 m. augo Svėdasuose (Anykščių r.), 1945–1952 m. baigė Svėdasų vidurinę mokyklą 4-ojoje jos abiturientų laidoje. 1952–1957 m. studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete finansus ir kreditą, įgijo ekonomistės išsilavinimą.

1957–1959 m. D. Kindurytė dirbo Pramonės banke ekonomiste, pertvarkius šį banką, 1959–1991 m. buvo SSRS Statybos banko Lietuvos respublikinės kontoros darbuotoja. 1959–1970 m. ji buvo vyresnioji ekonomistė ir vyriausioji revizorė, 1970–1985 m. – skyriaus viršininkė, 1985–1991 m. – sąjunginio pavaldumo įmonių Kapitalinių įdėjimų finansavimo ir kreditavimo valdybos viršininke.

D. Peželienė dirbo su Elektrėnų elektrinės, Kauno HES, Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos, Jonavos azotinių trąšų gamyklos, Telšių, Rokiškio ir Pasvalio sūrių gamyklų ir kitų įmonių administracijomis ir statybų vadovais, spręsdama šių objektų statybų finansavimo klausimus. 1984 m. perėmusi jau veikiančios Ignalinos atominės elektrinės statybos finansavimą, ji sustabdė nekontroliuojamą statybų procesą ir taip užtikrino šio objekto saugumą.

1988–1991 m. ji rengė Lietuvos banko atkūrimo koncepciją, teikė pasiūlymus dėl bankų ūkiskaitos ir naujų darbo formų įdiegimo, ryšių su užsienio bankais užmezgimo. Ji buvo komercinių bankų steigimo Lietuvoje šalininkė ir iniciatorė.

1991–1996 m. D. Peželienė dirbo Lietuvos valstybinio komercinio banko Valdybos pirmininko patarėja ir Valdybos sekretore, kol išėjo į pensiją. 1988 m. jai buvo skirta vietinės reikšmės personalinė pensija, nuo 1995 m. – antrojo laipsnio valstybinė pensija.

D. Peželienė bendradarbiavo spaudoje, publikavo straipsnius laikraščiuose "Sovietskaja Litva" (rusų kalba, "Tarybų Lietuva"), "Respublika", žurnaluose "Mokslas ir technika", "Statyba ir architektūra" bei kitur.

Nuo 1968 m. ji buvo Lietuvos "Žinijos" draugijos narė, nuo 1995 m. – Vilniaus "Caritas" veiklos organizatorė, rengia paramos skurstantiesiems akcijas.

1993 m. D. Peželienė buvo viena iš Svėdasų kraštiečių bendrijos "Svėdasai" organizatorių, nors šios organizacijos veikla vėliau ir neišsiplėtojo. Ji remia svėdasiškių kultūrinės ir leidybines iniciatyvas, Svėdasų parapijos veiklą, Svėdasiškių draugijos "Alaušas" sumanymus, yra nuolatinė Vaižgantinių Maleišiuose rėmėja ir dalyvė.

Jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios ekonomistės garbės vardas (1982 m.). Ji buvo apdovanota Darbo veterano medaliu (1985 m.), Lietuvos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo garbės raštu (1980 m.), SSRS Statybos banko "Statybos banko pirmūno" ženklu (1982 m.).

Laisvalaikiu mėgsta vairuoti automobilį ir keliauti.

Ištekėjo 1960 m., vyras Leonardas Peželis (1932–2009) – ekonomistas. Liko našlė. Duktė Jūratė Peželytė-Krivickienė (g. 1970 m.) – inžinierė, vadybininkė.

Išsami D. Peželienės biografija pateikta Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje "Svėdasai : praeitis ir dabartis : teminis straipsnių rinkinys. T. 1" (2012 m.).