Juozas KEMEKLIS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Rokas, Rimtautis, Krivaitis, Granitas, Augustinaitis
Gimimo data: 1918-05-08
Gimimo vietovė: Šarkių k. (Rokiškio r.)

Trumpai:
Veterinaras, kariškis, laisvės gynėjas, partizanų rinktinės vadas

2024-01-08   |   Spausdinti

Tėvai: Juozas Kemeklis ir Emilija Šaduikytė-Kemeklienė – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 30 ha žemės. Augo septynių vaikų šeimoje su trim broliais ir trim seserimis. Broliai: Pranas Kemeklis-Tėvas (1909–1949) – pienininkas, visuomenininkas, laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas, žuvęs kovoje 1949 m. birželio 16 d., Jonas Kemeklis-Kirstukas (1920 – iki 2010) – laisvės gynėjas, partizanas, 1949–1956 m. politinis kalinys, Petras Kemeklis-Pisčikas (1923–2013) – Vyties Kryžiaus ordininkas, laisvės gynėjas, partizanas, 1949–1956 m. politinis kalinys, inžinierius statybininkas ir visuomenininkas, seserys: Kazimiera Kemeklytė-Dabregienė ir kt.

1934 m. baigė Poškonių (Rokiškio r.) pradžios mokyklą. 1934–1936 m. mokėsi Salų (Rokiškio r.) žemės ūkio žemesniojoje mokykloje, 1936–1939 m. tęsė mokslą Gruzdžių (Šiaulių r.) aukštesniosios mokyklos veterinarijos skyriuje, įgijo veterinaro specialybę, gamybinę praktiką atliko pas Ukmergės apskrities veterinarijos gydytoją. Gyvendamas Ukmergėje, J. Kemeklis tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu.

1939 m. jis buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kupiškyje 318-ajame artilerijos pulke, kuris, Lietuvai atgavus Vilnių, buvo perkeltas į sostinę. Tarnybos metu jis baigė puskarininkių mokyklą, jam buvo suteiktas puskarininkio karinis laipsnis.

1940–1941 m. J. Kemeklis tarnavo Raudonosios armijos kariniame dalinyje Pabradėje (Švenčionių r.). Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui ir evakuojant kariuomenę į Rytus, jis pabėgo iš kariuomenės ir grįžo į tėviškę, įstojo į Duokiškio (Rokiškio r.) sukilėlių gretas, buvo Birželio sukilimo dalyvis.

1941–1942 m. J. Kemeklis gyveno Svėdasuose (Anykščių r.) ir dirbo veterinaru. Čia jis susipažino su Svėdasų jaunimu ir įsitraukė į pogrindinę antinacinę veiklą, slapta platino pogrindinę literatūrą – laikraštėlius "Laisvė" ir "Nepriklausoma Lietuva". 1942 m. rudenį, vokiečiams pradėjus mobilizaciją vykti į Rytų frontą, tarnybą Svėdasuose paliko ir išvyko į tėviškę, kur gyveno iki 1944 m. vasaros.

1944 m. rugpjūtį jis slapstėsi nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją kartu su kitais šaukiamojo amžiaus kaimo vyrais. Kai tą rudenį Raudonosios armijos kareivis nušovė Šarkių kaimo gyventoją Joną Šukį, J. Kemeklis ėmėsi iniciatyvos 1945 m. sausį organizuoti iš savo apylinkių vyrų Ąžuolo partizanų būrį, kuris buvo priskirtas Gedimino rinktinei, veikusiai Rokiškio, Anykščių ir Utenos rajonų sandūroje, turėjusiai centrą Užpaliuose (Utenos r.). 1945–1947 m. jis buvo Ąžuolo būrio vadas, veikė ir šiaurinėje bei rytinėje Anykščių rajono dalyje.

1947 m. gegužės 1 d. įkūrus Algimanto apygardą, J. Kemeklio ir Alberto Nakučio-Viesulo iniciatyva Ąžuolo būrio pagrindu buvo įkurta Kunigaikščio Margio rinktinė, o J. Kemeklis-Rokas paskirtas jos vadu. Jo vadovaujamą rinktinę sudarė trys kuopos: J. Tumo-Vaižganto (jai priklausė ir Viesulo būrys), Gedimino (jai priklausė ir Ąžuolo būrys) ir Dariaus ir Girėno. Ąžuolo būriui iki žūties 1949 m. liko vadovauti J. Kemeklio brolis Pranas Kemeklis-Tėvas.

Po Jurgio Urbono-Lakštučio žūties 1948–1949 m. J. Kemeklis redagavo ir Algimanto apygardos laikraštį "Partizanų kova".

Nuo 1949 m. vasaros J. Kemeklis savo rinktinės štabą perkėlė į Drobčiūnų mišką netoli Svėdasų (Anykščių r.), arčiau Šimonių girioje buvusių Algimanto apygardos ir Šarūno rinktinės štabų bunkerių, ten kartu ėjo ir Algimanto apygardos štabo propagandos ir agitacijos skyriaus viršininko pareigas. 1949 m. lapkričio 1–2 d. bunkerius Šimonių girioje ir Drobčiūnų miške surado ir sunaikino sovietinė kariuomenė, tačiau J. Kemekliui tuo metu vieninteliam iš ten buvusių kovotojų pavyko ištrūkti gyvam.

Po šių netekčių J. Kemeklis susisiekė su likusiais bendražygiais ir tęsė kovą, tačiau jo informacija vadams apie praradimus ir naujus rinktinės štabo narius pateko į MGB rankas, prasidėjo naujos partizanų žūtys. Per didelius vargus 1950 m. vasarą J. Kemekliui pavyko atkurti rinktinės štabą.

1950 m. lapkričio 25 d. iš likusių gyvų Kunigaikščio Margio ir Šarūno rinktinių partizanų buvo įkurta J. Tumo-Vaižganto rinktinė, kuri priklausė Vytauto apygardai, o J. Kemeklis-Granitas paskirtas šios rinktinės vadu.

Nuo 1951 m. gegužės jis taip pat ėjo ir Vytauto apygardos štabo viršininko pareigas slapyvardžiu Augustinaitis.

1951 m. birželio pabaigoje – liepos pradžioje Šimonių girioje J. Kemeklis surengė pasitarimą, kuriame dalyvavo 30 partizanų, buvo aptarti organizaciniai klausimai.

1951 m. rudenį kaip Karaliaus Mindaugo srities štabo viršininkas kartu su srities vadu Broniumi Kalyčiu-Siaubu jis vizitavo partizanų būrius ir buvo šio bendražygio, tuo metu jau užverbuoto sovietinio agento, išduotas.

Žuvo 1951 m. gruodžio 22 d. raiste prie Vidžiūnų kaimo (Molėtų r.) – buvo nužudytas kartu su dar penkiais paskutiniais šio krašto partizanais. Buvo palaidotas Rašės šilelyje prie Utenos. 1989 m. palaikai buvo rasti ir perlaidoti Utenos naujosiose kapinėse (2 kvartalas, 123 kapavietė) bendrame žuvusių laisvės gynėjų kape. Kapą ženklina juodo šlifuoto akmens paminklinė kompozicija su akmeniniu kryžiumi centre, trijose jo postamentinėse stelose iškalti žuvusių kovose ir perlaidotų partizanų vardai, tarp jų – ir Juozo Kemeklio.

J. Kemekliui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties, 2000 m.), jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties, 2000 m.).