Leokadija PAŠKŪNAITĖ
  Gimimo data: 1911-01-24
Gimimo vietovė: Žadžiūnų k. (Šiaulių r.)

Trumpai:
Pedagogė pradinių klasių ir lietuvių kalbos mokytoja, etnografė, kraštotyrininkė

2018-09-21   |   Spausdinti

Tėvai: Vincas Paškūnas (?–1919) ir Ona Urbonaitė-Paškūnienė-Vaitkienė (1886–1964). Vaikystėje augo penkių vaikų šeimoje. Brolis Leonardas Paškūnas. Tėvui mirus, o motinai sukūrus naują šeimą, vaikus augino patėvis Stasys Vaitkevičius-Vaitkus (1891–1972) iš Rukaičių (Radviliškio r.), šeimoje iš viso augo devyni vaikai.

Mokėsi Narušaičių (Šiaulių r.) pradžios mokykloje, 1924–1932 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją.

Neturėdama lėšų studijoms, 1932–1933 m. L. Paškūnaitė gyveno tėviškėje, kur subūrė kaimo jaunimą kultūrinei veiklai: Žadžiūnuose organizavo gegužines su vaidinimais, liaudies žaidimais-rateliais. Šiems vaidinimams ji pati kūrė tekstus bei scenarijus. Kaime ji organizuodavo gėlių darželių apžiūras.

1933–1938 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą ir pedagogiką. Studijų metais ji lankė dramos studiją pas Balį Lukošių. Išklausiusi kursą, bet neišlaikiusi visų egzaminų, dėl materialinių sunkumų ji studijų nebaigė ir išsilavinimo neįgijo.

Atvykusi 1938 m. sausį, 1938–1939 m. L. Paškūnaitė dirbo Vertimų (Anykščių r.) pradžios mokyklos Pavarių komplekto mokytoja.

Dirbdama Pavarėse, L. Paškūnaitė susipažino su dainininkų Kairių šeima. Išgirdusi jų puikiai dainuojamas senovines lietuvių liaudies dainas, ji organizavo jų įrašymą. 1938 metais Kairių šeimos dainininkės Juozapota Kairienė ir jos duktė Rozalija Kairytė Kauno radiofone įdainavo per 100 dainų, įrašus atliko įžymus etnografas Slavinskas-Slaviūnas. Nuo to laiko su Kairių šeima ji palaikė ryšius iki gyvenimo pabaigos, daugiausia su R. Kairyte, o jai mirus – su jos seserimi Anele Kairyte-Bajoriene. L. Paškūnaitė paragino R. Kairytę parašyti atsiminimus.

Perkelta 1939 m. rugsėjį, 1939–1940 m. ji buvo Čekonių (Anykščių r.) pradžios mokyklos mokytoja, 1940–1942 m. dirbo Nabaraučiznos (dabar – Nuobariškės, Elektrėnų sav.) pradinės mokyklos mokytoja. Persikėlusi į Rokiškio rajoną, 1942–1944 m. ji buvo Pandėlio progimnazijos mokytoja.

1944 m. vasarą persikėlusi į Šiaulius, L. Paškūnaitė ten liko iki gyvenimo pabaigos. 1944–1951 m. ji buvo Šiaulių 2-osios vidurinės mokyklos mokytoja.

Dirbdama mokyklose Pandėlyje ir Šiauliuose, ji nuolat vadovavo mokinių saviveiklos, dramos sekcijoms, režisuodavo dramos veikalus, ruošdavo etnografinius liaudies dainų ir šokių vakarus.

Apkaltinta, kad dėsto lietuvių literatūrą, naudodamasi Nepriklausomos Lietuvos vadovėliais, 1951 m. vasarą L. Paškūnaitė buvo atleista iš mokyklos kaip negalinti toliau dirbti pedagoginio darbo.

1952–1966 m. L. Paškūnaitė dirbo Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių vaistų sandėlio 1-ajame skyriuje sąskaitininke, kol išėjo į pensiją.
 
Visą gyvenimą L. Paškūnaitė domėjosi kraštotyra ir liaudies kūryba. Nuo 1966 m. ji pradėjo rinkti kalbinę bei etnografinę medžiagą. Ji parengė "Žadžiūnų tarmės žodyną" (per 7000 žodžių), surinko apie 1500 frazeologizmų, užrašė per 1700 liaudies kūrinių: dainų, žaidimų, pasakų, mįslių.

L. Paškūnaitė aprašė Šiaulių ir Radviliškio apylinkių Užgavėnių papročius, šiuos rinkinius perdavė Lietuvos istorijos instituto Etnografijos sektoriui. Kiti jos rinkiniai buvo perduoti saugoti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui bei Vilniaus universiteto bibliotekai.

Amžininkų prisiminimuose išliko kaip jautri kitų vargams ir bėdoms, tačiau ambicinga ir reikli pedagogė. Laisvalaikį skyrė tautosakai rinkti ir užrašinėti.

Mirė 1979 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose. Palaidota Šiaulių rajono Kairių-Pušyno kapinėse šeimos kape prie motinos ir patėvio. Kapą ženklina rausvai pilko šlifuoto akmens paminklas su iškaltu įrašu: "Vaitkai / Ona 1886–1964 / Stasys 1891–1972 / Leokadija / Paškūnaitė / 1911–1979".

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas L. Paškūnaitės fondas (F156) – 1969–1972 m. siųsti rankraščiai bei po mirties likę ir artimųjų perduoti raštai, laiškai.