Rozalija KAIRYTĖ
  Gimimo data: 1892-06-02
Gimimo vietovė: Ažupiečiai, Anykščiai »

Trumpai:
Liaudies dainininkė (mecosopranas), amatininkė, tautodailininkė, kraštotyrininkė

2018-09-21   |   Spausdinti

Seneliai: Pranciškus Kairys (1798–1880) ir Kristina Kiaušaitė-Kairienė (apie 1827 – apie 1900). Tėvai: Feliksas Kairys (1855–1925) – knygnešys, švietėjas, ir Juozapota Rimkutė-Kairienė (1861–1947) – žemdirbė, dainininkė. Seserys: Veronika Kairytė-Kuliešienė (1888–1944) – dainininkė, Emilija Kairytė-Petronienė (1896–1981) – dainininkė, Anelė Kairytė-Bajorienė (1898–1988) – pedagogė, dainininkė, Monika Kairytė-Jankauskienė (1904–1976) – pedagogė, dainininkė, brolis Pranciškus Kairys (1890–1956) – emigrantas JAV. Broliai Klemensas Kairys (1883–1887) ir Jonas Kairys (1886–1886) bei sesuo Izabelė Kairytė (1900–1902) mirė vaikystėje. Pusbrolis (motinos  brolio sūnus) Antanas Rimkus (1887–1952) – politikas ir savivaldos organizatorius.

1892 m. birželio 3 d. Anykščių bažnyčioje ją pakrikštijo vikaras Mykolas Petrauskas, krikštatėviai buvo Klemensas Kairys ir Domicelė Žekonienė, Juozapo Žekonio žmona.

Vaikystėje mokėsi savarankiškai, skaityti ir rašyti išmoko iš tėvo ir sesers Emilijos.

Nuo penkerių metų pradėjo dainuoti, dainų išmokė motina. Jos iniciatyva kiekvieną vakarą seserys Kairytės eidavo padainuoti ant Šventosios kranto. Su seserimis Emilija, Anele ir Monika mokėjo ir dainavo Antano Baranausko "Anykščių šilelį".

Nuo 1904 m. iš savo krikštatėvio Klemenso Kairio, Pavarių kaimo siuvėjo, išmoko amato – buvo gera siuvėja, mezgėja. Kai XX a. pradžioje Anykščių jaunimas, mokytojo Prano Saladžiaus paakintas, ruošdavo vakarėlius su vaidinimais, ji pasiūdavo rūbus artistams ir juos grimuodavo, piešdavo skelbimus, dekoracijas ir kvietimus. Taip surengė vaidinimus: "Tadas Blinda", "Amerika pirty", "Kurčias žentas" ir daug kitų, žiūrovai į juos atvažiuodavo net iš Panevėžio. Jaunimo spektakliuose ir pati R. Kairytė sukūrė keletą komiškų vaidmenų, buvo žiūrovų mėgiama.

1913–1914 m. ji giedojo Anykščių bažnyčios chore, buvo pastebėta kaip gera dainininkė, todėl apsigyveno Kazliškio (Rokiškio r.) klebonijoje ir papildomai mokėsi vokalo pas Kazliškio vargonininką Joną Banį.

Pirmojo pasaulinio karo metais R. Kairytė pasitraukė į Rytus, 1914–1915 m. su giminaičiu Vincu Petroniu gyveno Sankt Peterburge (Rusija) ir studijavo liaudies konservatorijoje dainavimą. 1915–1916 m. ji gyveno su motina ir sesers Veronikos Kuliešienės šeima Maskvoje (Rusija), Antano Žukausko skatinama susipažino su kultūriniu gyvenimu, lankė lietuvių muzikos kursus, kur mokėsi dainuoti pas Liudviką Skalskytę-Šukevičienę. 

1916–1918 m. R. Kairytė, metusi muzikos studijas, kartu su motina ir seserimis gyveno Ukrainoje, vėliau Voroneže, paskui Pacavoje (Mogiliovo sritis, Baltarusija), kiek laiko mokėsi mokytojų kursuose, tačiau jų nebaigė. 1918 m. su artimaisiais ji grįžo į Anykščius ir iki gyvenimo pabaigos gyveno gimtuosiuose Ažupiečiuose, dirbo ūkio darbus.

Seserys Kairytės XX amžiuje buvo laikomos talentingiausia Anykščių krašto liaudies menininkų gimine. Jos kartu dainuodavo iki gilios senatvės, jų repertuare buvo daug Anykščių krašto liaudies dainų, sutartinių, taip pat Antano Baranausko, Maironio, Klemenso Kairio dainos ir giesmės.

R. Kairytė tarp kitų seserų Kairyčių išsiskyrė plataus diapazono mecosopranu. Bičiulės mokytojos Leokadijos Paškūnaitės paskatinta, kartu su motina J. Kairiene 1938 m. Kauno radiofone ji įdainavo įrašams apie 100 senovinių dainų, su seserimis – A. Baranausko, K. Kairio giesmių. Lietuvos konservatorijos parengtame ir išleistame plokštelių rinkinyje "Lietuvių liaudies dainų antologija" (1968 m.) yra keturios seserų Kairyčių dainos: "Rieda ratai rateliukai", "Gegutyte, puiki ponia", "Par mužikų ar par ponų" ir "Tu tu tu sadautoj". Šias dainas 1966 m. R. Kairytė įdainavo kartu su seserimis Emilija Petroniene, Anele Bajoriene ir Monika Jankauskiene.

Nepriklausomoje Lietuvoje kuriantis operos teatrui Kaune, ji buvo kviečiama ten dainuoti, tačiau kraustytis iš Anykščių tuomet atsisakė. Po Antrojo pasaulinio karo dėl tos pačios priežasties ji nesutiko dalyvauti ir J. Švedo liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Dėl to ji sulaukdavo A. Žukausko-Vienuolio priekaištų. R. Kairytė daug metų giedojo Anykščių parapijos chore.

Senatvėje ji gyveno su dukterėčios Rozalijos Kuliešaitės-Lukoševičienės šeima, dirbo ūkio darbus. Iš visų seserų Kairyčių ji buvo laikoma pati darbščiausia ir nagingiausia.

R. Kairytė senatvėje, muziejininkės Teresės Mikeliūnaitės paskatinta, parašė daug prisiminimų apie Anykščius ir anykštėnus, užrašė tautosakos fragmentų. Jos rankraščiai saugomi Lietuvių kalbos instituto rankraštyne ir A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose.

Laisvalaikiu mėgo skaityti knygas, pynė krepšelius, siuvinėjo, darė įvairius rankdarbius iš molio, mėgo susirašinėti laiškais.

Šeimos nesukūrė.

Mirė 1971 m. kovo 29 d. Ažupiečiuose (Anykščiuose). Palaidota  Anykščių senosiose kapinėse Kairių šeimos kape. Kapą ženklina originalus akmeninis skulptūrinis paminklas su šeimos narių įrašais metalinėse lentelėse (autorius – tautodailininkas Algis Marijonas Ladiga).