Juozapas RIMKEVIČIUS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Rimkus, Rymkiewicz
Gimimo data: 1838-10-09
Gimimo vietovė: Sliepšiškio k. (Svėdasų parapija, Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas garbės kanauninkas, švietėjas

2014-06-15   |   Spausdinti

Tėvas Liudvikas Vincas Rimkevičius (1807–?) – žemdirbys valstietis, baudžiauninkas. Broliai Augustinas Benediktas Rimkevičius (1833–?) ir Jonas Rimkevičius (1858–?), seserys Grasilda Rimkevičiūtė, Marijona Rimkevičiūtė (Rimkutė)-Braknienė.  Sūnėnas (sesers Marijonos sūnus) Antanas Braknė (1883–1972) – kunigas, giminaičiai: (pusbrolio sūnus) Kazimieras Rimkevičius (1878–1919) – kunigas, švietėjas, (sesers Marijonos anūkas) Steponas Galvydis (1916–1999) – kunigas, literatas ir švietėjas.

1860–1864 m. studijavo Varnių (Telšių r.) Žemaičių kunigų seminarijoje.

1864 m. birželį buvo įšventintas kunigu.

Nuo 1864 m. J. Rimkevičius tarnavo Kauno katedroje vikaru, paskui kiek laiko ėjo Balninkų (Molėtų r.) parapijos vikaro pareigas. 

1867 m. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius paskyrė jį naujos Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu. J. Rimkevičius liko tarnauti Biržuose 1867–1918 m., iki gyvenimo pabaigos – beveik 51 metus, buvo Biržų dekanato dekanas. Biržuose jis ugdė vikarus, tarp jų: 1898–1901 m. – Juozapą Gražį, 1901–1918 m. – Kazimierą Rimkevičių.

Priėmęs naują pastatą be jokio inventoriaus, J. Rimkevičius įrengė, sutvarkė ir išpuošė 1857–1861 m. pastatytą mūrinę bažnyčią (konsekruota 1879 m.), paversdamas ją viena gražiausių Lietuvoje. Jo rūpesčiu 1872 m. buvo įtaisytos stacijos, 1873 m. mūro tvora apjuostas šventosius, 1876 m. pastatytas didysis altorius, 1877 m. – šoniniai altoriai, 1890 m. pakabintas naujas varpas, 1893 m. bažnyčios asla buvo išgrįsta plytomis, 1901 m. joje sumontuoti pirmieji vargonai, 1905–1906 m. perdažytos pastato sienos viduje ir iš lauko. 1905 m. jis restauravo ir senųjų kapinių koplyčią, statytą 1811 metais, o 1910 m. iškilmingai pašventino atidarytas naujas Biržų kapines. Jis atnaujino beveik visus parapijos trobesius, tik nepasistatė naujos klebonijos, gyveno vis paremontuojamoje senoje.

1888 m. jis pašventino be carinės Rusijos valdžios leidimo pastatytą naują koplyčią Geidžiūnuose (Biržų r.), už tai buvo nubaustas pinigine bauda. Jis nuolat turėdavo konfliktų su carinės Rusijos valdžia dėl rusiškų mokyklų veiklos, bet juos išspręsdavo. Spaudos draudimo metais jis slapta platindavo lietuviškas knygeles.

1868 m. Biržų bažnyčioje J. Rimkevičius įrengė atminimo lentą mirusiam šios bažnyčios fundatoriui grafui Jonui Tiškevičiui, įrašus joje darydamas tik lotynų ir lietuvių kalbomis, ignoruodamas rusų ir lenkų kalbas. Jis skatino parapijiečius giedoti ir dainuoti, jo rūpesčiu Biržuose buvo suburtas pirmasis bažnyčios choras.

1908 m. rudenį J. Rimkevičius pašventino ką tik baigtą statyti naują Pabiržės (Biržų r.) Švč. Trejybės bažnyčią.

1901 m. Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis paskyrė J. Rimkevičių Garbės kanauninku.

J. Rimkevičius pirmasis iš katalikų dvasininkų Biržų krašte sušvelnino įtampą tarp katalikų ir evangelikų reformatų, palaikė gerus santykius su evangelikų reformatų kunigu Povilu Jakubėnu.

Jis buvo parapijiečių švietėjas ir lietuvybės platintojas, "Saulės" švietimo draugijos narys nuo jos įkūrimo 1906 metais. Kunigo rūpesčiu XIX–XX a. sandūroje žmonių raštingumas Biržų krašte buvo gerokai didesnis nei kitur Lietuvoje, jo iniciatyva rusiškoje pradžios mokykloje buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos, kurias be atlygio vesdavo evangelikų reformatų dvasininkas P. Jakubėnas.

1914 m. J. Rimkevičius paminėjo kunigystės 50-metį ir nuo to laiko buvo kunigas jubiliatas. Šventės proga jis sulaukė sveikinimų ne tik iš katalikų, bet ir iš kitų religinių bendruomenių – evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų, o žydų bendruomenės buvo vadinamas "šventuoju tėvu".

Pirmojo pasaulinio karo metais dvasininkas ypač išgyveno dėl atimtų ir išvežtų bažnyčios varpų, bet narsiai pasipriešino vokiečių kariuomenės sumanymui įrengti bažnyčioje karo ligoninę, taip išsaugodamas pastatą nuo suniokojimo.

Senatvėje netekdamas sveikatos ir vis labiau silpdamas, 1917 m. birželio 17 d. jis pasakė parapijiečiams atsisveikinimo pamokslą, o birželio 22 d. aukojo paskutines Šv. Mišias Biržų bažnyčioje.

Carinės Rusijos valdžia dvasininką buvo apdovanojusi keliais valstybiniais apdovanojimais.

Amžininkų prisiminimuose išliko kaip geras pamokslininkas, itin populiarus išpažinčių klausytojas, pagarsėjęs ypatingu Švč. Sakramento garbinimu ir su tuo susijusių liturginių apeigų iškilmingumu.

Mirė 1918 m. sausio 25 d. Biržuose. Palaidotas Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje. Kapas kartu su šalia esančiu Kazimiero Rimkevičiaus kapu buvo aptvertas geležine tvorele (neišlikusi), pastatytas bendras pilko granito paminklas su kryžiumi ir įrašais: nugarinėje pusėje – "Kun. Juozapas / Rimkevičius / Biržų klebonas, garbės / kanauninkas. 79 m. amž. / mirė 1918 m. sausio 25 d. Kun. Kazimieras / Rimkevičius / Biržų klebonas, mirė 1919 m. vasario 4 d. / amžiaus 44 m.", fasadinėje pusėje – "Parapijiečiai, atminkite / mus savo maldose!". Ant kapų uždėtos dvi tamsaus granito plokštės, ant J. Rimkevičiaus kairiosios antkapinės plokštės iškaltas įrašas: "Kunigas / kanauninkas / Juozapas / Rimkevičius / 1839+1918 / Biržuose / klebonavęs 51 metus / ...Mano numylėtą / parapiją prašau / laikykitės švento / katalikų tikėjimo, / gyvenkite meilėje / ir vienybėje, o ma- / nęs nepamirškite / savo maldose... / (iš testamento)".

Nepriklausomoje Lietuvoje viena Biržų gatvė buvo pavadinta kanauninko Juozapo Rimkevičiaus vardu. Sovietinės okupacijos metais šis vardas buvo pakeistas ir vėliau nebeatkurtas.

Minint J. Rimkevičiaus mirties 25-metį, kunigas Antanas Valantinas parengė jo biografinę studiją, jos mašinraštis saugomas Stepono Galvydžio fonde A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.