Steponas GALVYDIS
  Gimimo data: 1916-10-10
Gimimo vietovė: Svėdasai (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas, literatas, publicistas, švietėjas

2016-08-26   |   Spausdinti

Gimimo data kitų šaltinių duomenimis – 1916 m. spalio 5 d.

Tėvai: Antanas Galvydis (?–1948) ir Barbora Braknytė-Galvydienė (?–1947) – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 32 hektarus prastos žemės ant Alaušo ežero kranto, dėl kurios tėvas buvo ištremtas ir mirė tremtyje. Augo penkių vaikų šeimoje, dar penki (Teofilius, Filomena, Danutė, Pranutė ir Juozas) mirė vaikystėje. Sesuo Marija Galvydytė (1907–1993) – kunigo S. Galvydžio šeimininkė 1946–1993 m., broliai: Antanas Galvydis (1909–1991) – amatininkas, tremtinys, Jonas Galvydis (1920–2000) – elektrikas, technikos darbų mokytojas, Vytautas Pijus Galvydis (1922–1971) – inžinierius, visuomenininkas. Dėdė (motinos brolis) Antanas Braknys-Braknė (1883–1972) – kunigas, giminaičiai: (motinos motinos brolis) Juozapas Rimkevičius (1838–1918) – kunigas kanauninkas, švietėjas, (motinos antrosios eilės pusbrolis) Kazimieras Rimkevičius (1878–1919) – kunigas, švietėjas.

Vaikystėje ganė gyvulius, dirbo ūkyje. 1923–1927 m. mokėsi Svėdasų pradinėje mokykloje, 1927–1931 m. baigė Užpalių (Utenos r.) vidurinę mokyklą, 1931-1934 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1934–1941 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje teologijos ir filosofijos kursuose. Studijuodamas jis dvejus metus redagavo studentų abstinentų sienlaikraštį "Nova vita".

1941 m. sausio 26 d. Kauno Šv. Gertrūdos (Šančių) bažnyčioje vyskupas Vincentas Brizgys pusiau slapta įšventino S. Galvydį kunigu. Kartu buvo įšventinti dar 9 kunigai, tarp jų – Klemensas Gutauskas, Petras Liubonas, Vladas Kremenskas ir kiti. Aukštojo teologinio išsilavinimo pažymėjimą gavo tik 1947 m.

1941–1942 m. S. Galvydis tarnavo vikaru Vabalninko (Biržų r.) parapijoje, buvo mergaičių žemės ūkio mokyklos kapelionas. Jis yra vienas iš 159 Lietuvos dvasininkų – žydų gelbėtojų. Vabalninke S. Galvydis kartu su klebonu Matu Kirliu pakrikštijo 70 žydų, išdavė jiems naujus dokumentus su pačių pasirinktomis pavardėmis. Taip jis išgelbėjo ir Feigę Jofaitę, ją pakrikštijo kaip Stefaniją Barzdaitę ir išsiuntė pas Oną ir Kazimierą Baltuškus į Kunigiškių kaimą prie Svėdasų. F. Jofaitė liko gyva, po Antrojo pasaulinio karo ištekėjo už lietuvio Juozo Gudonio ir gyveno Utenoje. Dirbdamas Vabalninke, vėliau Subačiuje ir Biržuose, kunigas leido religinį laikraštėlį "Apaštalas".

1942–1943 m. S. Galvydis buvo Subačiaus geležinkelio stoties (Kupiškio r.) bažnyčios vikaras, pavadavęs sirgusį kleboną. 1943–1945 m. jis Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras ir septynių pradžios mokyklų tikybos mokytojas. Ten jis padėjo vokiečių persekiotiems čigonams. Biržuose S. Galvydis leido mėnesinį parapijos sienlaikraštį, jame pristatydamas parapijos naujienas ir skleisdamas populiarias religines žinias. 1944 m. vasarą pasilikęs mieste, jis buvo kautynių liudininkas, o praslinkus frontui laidojo žuvusius kareivius ir miesto gyventojus.

1945 m. jis kelis mėnesius tarnavo vikaru Klovainiuose (Pakruojo r.), 1945–1946 m. buvo Smilgių (Panevėžio r.) vikaras, 1946 m. trumpai pavadavo sirgusį Šeduvos (Radviliškio r.) kleboną.

Paskirtas 1946 m. liepos 2 d., 1946–1947 m. jis daugiau kaip metus dirbo Ramygalos (Panevėžio r.) vikaru, kur talkino klebonui Antanui Juškai, tuo pačiu metu kelis mėnesius pavadavo ir Anciškio (Kėdainių r.) kleboną. 1947 m. rugpjūčio 10 d., klebonui A. Juškai slapstantis nuo sovietinio saugumo, laikinai klebono pareigas ėjęs S. Galvydis, vyskupo K. Paltaroko įgaliotas, pašventino ką tik A. Juškos įsigytą naują Ramygalos bažnyčios varpą Šv. arkangelo Mykolo garbei. Tarnaudamas Ramygaloje, savo pavyzdžiu ir aktyvia veikla jis sužavėjo Petrą Baltušką ir paskatino jį tapti kunigu. 

Dėl įtempto darbo pašlijus sveikatai ir ėmus persekioti sovietiniam saugumui, 1947–1948 m. S. Galvydis buvo paskirtas Ragelių (Rokiškio r.) Švč. Mergelės Marijos parapijos administratoriumi, kiek laiko gydėsi.

1948–1964 m. S. Galvydis gyveno ir tarnavo Pušalote (Pasvalio r.). 1948–1960 m. jis buvo Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaras-adjutorius, globojo du senukus kunigus, tarp jų – ir Pušaloto kleboną Joną Ulicką. 1957–1958 m. jis organizavo bažnyčiaus vidaus dekoravimą. Mirus J. Ulickui, 1960–1964 m. jis buvo Pušaloto parapijos administratorius. Pušalote 1950 m. S. Galvydis padėjo palaidoti laisvės gynėją Albą – stribų nušautą buvusį Lietuvos prezidento Antano Smetonos apsauginį.

1964 m. balandžio 4 d. S. Galvydis buvo paskirtas Traupio (Anykščių r.) Šv. Onos parapijos klebonu ir šias pareigas ėjo iki 1999 m. – 35 metus iki gyvenimo pabaigos. Traupio parapijoje jis išugdė ir paskatino tapti kunigu Marijoną Savicką. Ateizmo propagavimo metais klebonas drąsiai katechizavo vaikus, stiprino katalikų bažnyčios ryšį su tikinčiaisiais, turėjo subūręs gausų patarnautojų ir procesijų dalyvių būrį, kuriame buvo ir vėliau jo išugdytas kunigas Rimantas Kaunietis. Už tai jis būdavo persekiojamas, baustas administracine tvarka piniginėmis baudomis.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, S. Galvydis atkūrė dar kunigo Domininko Tuskenio kauptą parapijos knygynėlį ir atidarė biblioteką, veikusią iki 1999 m. ir sukaupusią beveik 800 vertingų leidinių.

1995 m. jis atidarė koplyčią Baleliuose (Ukmergės r.), 1995–1996 m. rėmė Šv. Martyno vaikų sodybos steigimą Traupyje. Tituliniai Šv. Onos atlaidai Traupio parapijoje S. Galvydžio iniciatyva tapo ne tik religine tradicija, bet ir spalvinga bendruomenės švente su koncertais, vaidinimais, misterijomis. 1991 m. per Šv. Onos atlaidus S. Galvydis iškilmingai paminėjo savo kunigystės 50-mečio jubiliejų, 1992 m. – Traupio bažnyčios pastatymo 100-metį, 1995 m. – pirmosios Traupio bažnyčios 480-mečio sukaktį.

S. Galvydis buvo žinomas ne tik kaip uolus kunigas, bet ir kaip literatas, pasirašinėjęs Metraštininko, Stepo Sėlio, Vydevučio, Kazio Pūko, Mokyto Varnėno slapyvardžiais. Jis debiutavo apsakymėliu "Penki centai" jėzuitų laikraštyje vaikams "Žvaigždutė" dar 1935 m. 

Sovietiniais metais S. Galvydis vertė į lietuvių kalbą užsienio autorių religinius veikalus: iš vokiečių kalbos – P. Vandler Meer "Katekizmą" (vertimą konfiskavo saugumo pareigūnai), V. Mecumo "Eik su manimi, Dievui pasišventusi siela", "Šv. Melachėjo pranašystė", "Kristaus mokslas",  F. Spirago "Katekizmas", iš prancūzų kalbos – P. S. M. Girando "Gyvenimas vienybėje su Dievo Motina Marija", T. Totho "Kristaus pergalė", A. M. Bouvero "Budėkite ir melskitės", iš lotynų kalbos – "Trumpi mąstymai visiems metams". 

Jis taip pat kūrė odes, eilėraščius, pasakėčias, homilijas, giesmes, vaizdelius, rinko kunigų biografines žinias ir rašė nekrologus. S. Galvydis parašė ir rašomąja mašinėle keliais egzemplioriais išspausdino apie 50 veikalų, kuriuos senatvėje, Nepriklausomoje Lietuvoje, ėmė leisti knygomis. Rankraščiuose dar likę kunigų biografijų rinkinys "Negęstančios žvaigždės", apsakymai "Devyni amatai". Jau po jo mirties buvo išleisti jo parengti brolio Vytauto atsiminimai "Utenos kalėjimas : 1940 m. lapkričio 16 d. – 1941 m. birželio 24 d." (1999 m.).

Pagal jo eiles kompozitorius Gediminas Šukys parašė giesmes "Kalėdų legenda" ir "Kalėdų varpai", kunigas B. Urbonas – giesmę "Himnas visatos Valdovei" (1986 m.).

S. Galvydžio kūrybos leidiniai:

1997 m. – "Mokytas varnėnas" (eiliuotų pasakėčių rinkinys), "Kunigas Aleksandras Papučka" (biografinė apybraiža).

1998 m. – "Liturginiai metai" (eiliuotos homilijos), "Vardadieniai" (eiliuota šventųjų gyvenimų knyga).

1999 m. – "Į idealų viršūnes : buvusio saleziečio, klieriko, mokytojo Napoleono Šmigelsko gyvenimas (1913–1938)" (kitas pataisytas leidimas – 2000 m.), "Per gyvenimą" (eilėraščių, parašytų 1934–1979 m., rinktinė), "Kunigo Vaclovo Kartočiaus gyvenimo pėdsakai (1912–1955) : amžininkų prisiminimai".

Mirė 1999 m. kovo 20 d. Traupyje. Palaidotas Traupio bažnyčios šventoriuje prie medinio kryžiaus, pastatyto 1991 m. jo kunigystės 50-mečiui atminti (autorius – meistras L. Šakalys). Kapą ženklina vertikali akmens plokštė su iškaltu įrašu: "A+A / Kunigas / Steponas Galvydis / 1916.10.05. – 1999.03.20. / Traupio klebonas 1964–1999 / Gimiau mirčiai – miriau gyvenimui".

Išleista Raimondo Guobio biografinė apybraiža "Kunigas Steponas Galvydis" (2003 m.). Išsami S. Galvydžio biografija pateikta Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje "Svėdasai : praeitis ir dabartis : teminis straipsnių rinkinys. T. 1" (2012 m.).

Prie senosios Traupio klebonijos pastato, kur 1964–1999 m. gyveno ir kūrė kunigas, rašytojas ir publicistas S. Galvydis, atidengta atminimo lenta (autorius – medžio drožėjas Arūnas Šafronas, 2009 m.).

S. Galvydžio rankraščių ir mašinraščių fondas saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, jame yra ir 1943–1945 m. leistas Biržų parapijos sienlaikraštis, kitų kunigų kūrybos rankraščiai.