Nijolė SADŪNAITĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Sesuo Felicija
Gimimo data: 1938-07-22
Gimimo vietovė: Dotnuva (Kėdainių r.)

Trumpai:
Vienuolė, laisvės gynėja, publicistė, politinė kalinė

2017-11-16   |   Spausdinti

Tėvai: Jonas Sadūnas (1899–1963) iš Pusnės (Molėtų r.) – mokslininkas agronomas ir Veronika Rimkutė-Sadūnienė (1915–1970) iš Juozapavos viensėdžio prie Svėdasų (Anykščių r.) – agronomė. Brolis Jonas Aloyzas Sadūnas (g. 1935 m.) – agronomas, disidentas. Dėdė (motinos brolis) Kazimieras Rimkus (1913–2009) – gydytojas ir mecenatas, emigrantas JAV.

1938 m. spalio 2 d. Dotnuvos bažnyčioje ją Felicitos Nijolės vardais pakrikštijo kunigas  Fabijonas Kemėšis.

Tėvams 1945 m. vasarą pabėgus iš Dotnuvos  nuo persekiojimo ir grėsusios tremties, tą vasarą ir rudenį augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, nuo 1945 m. rudens – Anykščiuose.

1945 m. pradėjo lankyti mokyklą Telšiuose, kur iškart buvo priimta į antrąją klasę, 1945–1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Mokykliniais metais aktyviai sportavo: žaidė krepšinį, tinklinį, stalo tenisą, dalyvavo lengvosios atletikos varžybose.

1955 m. N. Sadūnaitė pasirinko vienuolės gyvenimo kelią ir įstojo į Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną, pirmuosius įžadus 1956 m. davė Telšiuose, kur dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno pas vienuolijos seseris Jeruzalėje ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. 1963 m. Anykščiuose ji davė amžinuosius įžadus.

Baigusi medicinos seserų kursus, ji vėliau dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau iki 1974 m. – iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą, Svėdasuose katechizavo vaikus.

Dėl savo pogrindinės veiklos N. Sadūnaitė yra laikoma žymiausia XX amžiaus Lietuvos disidente, kovotoja už žmonių teises ir Lietuvos laisvę.

Į sovietinio saugumo akiratį ji pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus – surado už vaikų katekizaciją tiesiamam kunigui Antanui Šeškevičiui advokatą. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Dokumentu, kurį pasirašė daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos, buvo reikalaujama iš tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo suteikti sąžinės laisvę ir baigti represijas prieš kunigus. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.

Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką" – žymiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių ji išspausdino P. Raudos dovanota rašomąja mašinėle.

Užklupta su įkalčiais, spausdinanti 11-ąjį "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" numerį, ji 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota ir nuteista laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems metams sunkiųjų darbų ir trejiems metams ištrėmimo. 1975–1980 m. N. Sadūnaitė kalėjo Mordovijoje bei Sibire (Rusija).

1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, N. Sadūnaitė dirbo Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus.

Nuo 1982 m. ji gyveno nelegaliai Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstydamasi, 1987 ir 1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau niekada neprarado optimizmo.

N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, ji dalyvavo ir kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge – Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama.

1988 m. ji kartu su bendražygiais surengė Vilniuje viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. ji dalyvavo bado streike Vilniaus Gedimino aikštėje. 1989 m. ji buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio "Caritas" steigėjų, balandžio 15–16 d. dalyvavo "Caritas" steigiamajame suvažiavime. 1988 m. gruodžio 19 d. ji buvo priimta į Lietuvos Helsinkio grupę.

1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią.

1989–1990 m. N. Sadūnaitė su paskaitomis apie Lietuvą keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje ji susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Nuo 1990 m. N. Sadūnaitė dirba Vilniaus arkivyskupijos "Caritas" organizacijoje, šiuo metu rūpinasi žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, aktyviai reiškia savo nuomonę apie politinius ir visuomeninius Lietuvos įvykius.

N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas "KGB akiratyje" (1985 m.) ir "Gerojo Dievo globoje" (1989 m.). Jos buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis. Lietuvoje abi atsiminimų knygos buvo sujungtos ir išleistos viena knyga "Skubėkime daryti gera" (1998 m.). Ji parengė ir išleido atsiminimų knygą italų kalba "Il celo nel lager" ("Lagerio dangus", 2016 m.).

1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė apdovanojo ją medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises. 1992 m. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas ir ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.).

N. Sadūnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). Jai skirta Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta Laisvės premija (2017 m.).

Pašto vokų serijoje "Jie kūrė antrąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką" išleistas N. Sadūnaitei skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2006 m.). Pašto vokų serijoje "Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių" išleistas kitas jai skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – A. R. Šakalys, 2009 m.).

N. Sadūnaitės gyvenimas ir veikla pristatyti Edvardo Buroko žinyno "Pūtėme prieš vėją" 5-ojoje dalyje "Laisvės kovotojai" (2011 m.).