Aloyzas URBŠYS
  Gimimo data: 1935-01-17
Gimimo vietovė: Zaosės vs. (dabar – Čiūrų k., Panevėžio r.)

Trumpai:
Mechanikas, tautodailininkas medžio drožėjas, kraštotyrininkas, tremtinys

2018-01-18   |   Spausdinti

Tėvai: Alfonsas Urbšys (1894–1946) – žemdirbys ūkininkas, turėjo 30 hektarų žemės, ir Ona Antanaitytė-Urbšienė (1904–1955) – žemdirbė ūkininkė, 1949–1955 m. tremtinė Perevoze (Tulūno r., Irkutsko sr., Rusija). Tėvas žuvo sovietinių represinių struktūrų areštinėje, motina mirė 1955 m. liepos 25 d. tremtyje. Augo trijų vaikų šeimoje su dviem broliais, buvo vyriausias. Broliai: Algirdas Urbšys (g. 1936 m.) – 1949–1958 m.  tremtinys Perevoze ir Ust Ordynske (Irkutsko sritis, Rusija) ir Romualdas Urbšys (g. 1938 m.) – 1949–1956 m. tremtinys Perevoze (Tulūno r., Irkutsko sr.,  Rusija). Dėdė (tėvo brolis) Juozas Urbšys (1896–1991) – diplomatas, paskutinis Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras.

1942–1946 m. mokėsi Vadaktėlių (Panevėžio r.) pradžios mokykloje, 1946–1949 m. – Naujamiesčio (Panevėžio r.) progimnazijoje.

Nebaigęs mokslo, 1949 m. kovo 25 d. A. Urbšys su motina, broliais ir močiute Kotryna Urbšiene (1867–1950) buvo ištremtas į Sibirą (Rusija). 1949–1959 m. jis gyveno tremtyje Irkutsko srityje, iš pradžių 1949–1956 m. – Perevoze (Tulūno r.), vėliau – Ust Ordynske (Echirit Bulagatsko r.).

1949–1950 m. jis dirbo Tulūno lentpjūvėje darbininku, 1950–1951 m., atskirtas nuo šeimos, mokėsi Čeremchovo kalnų pramonės mokykloje Nr. 8 mūrininko specialybės, 1951–1956 m. dirbo Čeremchovo statybos treste mūrininku.

Sušvelninus tremties režimą, 1956 m. A. Urbšys išvyko į Ust Ordynską (Echirit Bulagatsko r.), 1956–1957 m. dirbo Angaros hidroelektrinės statybos skyriuje mūrininku, 1957 m. – Ust Ordynsko mašinų-traktorių stotyje pagalbiniu darbininku. 1957–1958 m. jis baigė Kimiltėjaus žemės ūkio mechanizacijos mokyklą Nr. 6, įgijo traktorininko mašinisto specialybę, 1958 m. dirbo Ust Ordynsko mašinų-traktorių stotyje traktorininku.

1957 m. gruodžio 11 d. paleistas iš tremties, 1958–1959 m. jis trumpai dirbo Tulūno sviesto gamykloje šaltkalviu, 1959 m. – Bratsko hidroelektrinės statybos treste traktorininku, kol 1959 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą.

1959–1960 m. A. Urbšys dirbo Panevėžio elektros montavimo įmonėje, elektrifikavo Pasvalio rajono kaimus, 1960 m. buvo Pasvalio rajono "Ryto" kolūkio elektrikas.

1960–1963 m. jis dirbo Šilutės žemės ūkio technikumo mokomajame ūkyje inžinieriumi mechaniku, 1963–1965 m. buvo Kėdainių elektros aparatūros gamyklos šaltkalvis remontininkas. 1965–1969 m. jis dirbo respublikinio susivienijimo "Lietžemūktechnika" Kėdainių skyriuje, 1965–1967 m. buvo inžinierius-kontrolierius, 1967–1969 m. – specializuotų dirbtuvių vedėjas.

1969–1974 m. A. Urbšys dirbo Kėdainių rajono Sirutiškio tarybiniame ūkyje, 1969–1972 m. buvo traktorininkas, 1969–1970 m. Varnių profesinėje mokykloje įgijo meistro derintojo specialybę ir 1972–1974 m. dirbo šio ūkio vyriausiuoju inžinieriumi mechaniku. 1972 m. jis neakivaizdžiai baigė Ukmergės žemės ūkio mechanizacijos technikumą, įgijo techniko mechaniko specialybę.

1974–1983 m. jis vėl dirbo respublikinio susivienijimo "Lietžemūktechnika" Kėdainių skyriuje, 1974–1975 m. buvo vyriausiasis inžinierius technologas, 1975–1983 m. – specializuotų dirbtuvių vedėjas. 1983–1985 m. jis buvo Pasvalio rajono "Vienybės" kolūkio vyriausiasis inžinierius mechanikas.   

1985–1993 m. A. Urbšys dirbo Anykščių miškų ūkyje, miškų urėdijoje, buvo Anykščių girininkijos Puntuko eiguvos eigulys. Šiai eiguvai priklausė visas Anykščių šilelio landšaftinis draustinis. Gyvendamas Anykščiuose, A. Urbšys aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo veikloje, buvo atmintinų vietų paženklinimo medžio drožiniais iniciatorius.

Nuo 1995 m. iki gyvenimo pabaigos A. Urbšys gyveno ir kūrė Norgėlų kaime (Pasvalio r.).

Nuo vaikystės A. Urbšys domėjosi medžio drožiniais, svajojo pats drožinėti. 1976 m. jis išdrožė antkapinį kryžių ant tėvų kapo ir nuo to laiko kūrė monumentalius bei mažus medžio drožinius, kaip žaliavą naudojo vien tik ąžuolo medieną. Iki 2007 m. jis sukūrė apie 25 didelius kūrinius: antkapinių paminklų, kryžių, stogastulpių, jie stovi Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Neringoje, Palangoje, Panevėžyje, Pasvalyje ir kitur, penki jo monumentalūs kūriniai yra Anykščių rajone. Smulkesnių A. Urbšio medžio drožinių yra išvežta į JAV, Kanadą, Venesuelą, Švediją ir Rusiją.

Nuo 1977 m. su savo drožiniais jis dalyvaudavo parodose, dalyvavo seminaruose-kūrybinėse stovyklose, kur sukūrė įvairių monumentalių medžio drožinių. Jis tapo Respublikinės liaudies meno parodos laureatu (1980 m.).

Jis buvo Liaudies meno draugijos, paskui – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1980 m.), bet apie 1995 m. iš šios organizacijos išstojo.

Svarbiausi A. Urbšio darbai:

1990 m. – stogastulpis su Šv. Jono Krikštytojo skulptūra Anykščių–Niūronių kelyje ties Variaus upeliu.

1991 m. – kryžius su dvylikos apaštalų bareljefais Maironio tėviškėje Pasandravyje (Raseinių r.), stogastulpis miškininkui Jonui Kuprioniui Anykščių šilelyje.

1992 m. – stogastulpis su Šv. Kotrynos skulptūra Dimitriškių kaime (Zarasų r.), stogastulpis Stasės Goštautienės sodyboje Dimitriškių kaime (Zarasų r.).

1996 m. – stogastulpis diplomato J. Urbšio tėviškėje Panevėžio rajono Čiūrų (Zaosės) kaime (kartu su V. Kryževičiumi).

2006 m. – kryžius J. Tumui-Vaižgantui Vadaktėlių (Panevėžio r.) bažnyčios šventoriuje, dekoratyvinis suoliukas "Vaižganto ąžuolas" šventoriuje.

Pasvalio krašto muziejuje buvo surengta A. Urbšio ir jo šeimos kūrybos paroda (2005 m.).

A. Urbšys bendradarbiavo periodikoje, rašė straipsnius įvairiomis kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo temomis. Jis surinko savo dėdės J. Urbšio kūrybą iš prieškarinės periodikos ir išleido jo raštus savispaudos būdu septyniais egzemplioriais, pats įrišdamas knygą. Jis parengė rankraštinį knygos "Ne viskas praeitis, kas praėjo" apie Urbšių giminės kilmę variantą.

A. Urbšys savo gimtinėje įsteigė Vadaktėlių krašto muziejų, pats surinko ir jame eksponavo istorines ir bažnytines relikvijas, menančias ir J. Tumo-Vaižganto kunigystės Vadaktėliuose laikotarpį. Ekspozicija įrengta name, kuriame, kaip manoma, ir gyveno Vaižgantas, dabar čia – parapijos namai. A. Urbšys parengė ir išleido neperiodinio leidinio "Vadakčiukai" du numerius.

Vedė 1960 m., žmona Danutė Elena Malkevičiūtė-Urbšienė (g. 1938 m.) – tarnautoja, tautodailininkė tekstilininkė. Užaugino keturis vaikus.

Mirė 2014 m. Norgėlų kaime (Pasvalio r.). Palaidotas Vadaktėlių (Panevėžio r.) kapinėse giminės kape. Kapą ženklina kapavietę dengianti juodo šlifuoto akmens plokštė su iškaltu vardu ir gimimo bei mirties metais.