Antanas STARKUS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Blinda, Montė
Gimimo data: 1919-10-29
Gimimo vietovė: Zubiškių k. (Kupiškio r.)

Trumpai:
Kariškis, laisvės gynėjas, partizanų apygardos vadas

2015-08-27   |   Spausdinti

Tėvas Julius Starkus – žemdirbys vidutinis ūkininkas, šeima turėjo 14 ha žemės. Brolis Feliksas Starkus (1920–1947) – laisvės gynėjas, žuvęs 1947 m. rugsėjo 29 d.

Mokėsi Adomynės (Kupiškio r.) pradžios mokykloje. Ją baigęs, A. Starkus gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.

Apie 1940 m. jis buvo išėjęs savanorių į Lietuvos kariuomenę, bet po sovietinio perversmo grįžo į tėviškę. 1941 m. birželį kartu su broliu Feliksu jis suorganizavo partizanų būrį, kuris atkūrė lietuvišką valdžią Šimonių apylinkėje.

1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vokiečių kariuomenę Vermachtą. 1944 m. pavasarį jis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į gimtinę, kur suorganizavo Šimonių valsčiaus Tėvynės apsaugos būrį.

1944 m. vasarą jis pasitraukė į Žemaitiją, įstojo į Lietuvos laisvės armijos "Vanagų" dalinį, 4 mėnesius mokėsi Abvero žvalgybos mokykloje netoli Šlesbergo miesto (Rytų Prūsija).

1945 m. sausio 21 d. jis kaip desantininkų grupės vado pavaduotojas slapyvardžiu Antanas Rickus buvo parskraidintas į gimtinę ir su 8 desantininkais parašiutu nuleistas netoli Kupiškio. Išsisukęs nuo persekiotojų, A. Starkus, pasirinkęs Blindos slapyvardį, Šimonių girioje suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 m. pavasario.

Būriui įsijungus į Šarūno rinktinę, jis buvo šios rinktinės Algirdo kuopos vadas. 1947 m. pradžioje šiai kuopai priklausė 8 būriai, veikę Viešintų, Šimonių, Kupiškio ir Skapiškio valsčiuose, juose kovėsi 93 A. Starkui pavaldūs partizanai.

1947 m. gegužės 1 d. įkūrus naują Algimanto apygardą, A. Starkus-Blinda buvo paskirtas Algimanto apygardos vado Antano Slučkos-Šarūno pavaduotoju, nuo 1947 m. birželio 30 d. buvo Šarūno rinktinės vadas. 1948 m. balandžio 15 d., suformavus naują Algimanto apygardos štabą, A. Starkus-Blinda tapo šio štabo viršininku. 

1948 m. spalio mėnesį, A. Slučkai-Šarūnui tapus Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadu, A. Starkus, pasikeitęs slapyvardį ir tapęs Monte, buvo paskirtas Algimanto apygardos vadu.

Jis organizavo partizaninę veiklą šiaurinėje dabartinio Anykščių rajono dalyje. Tarp partizanų A. Starkus-Montė garsėjo kaip geras bebaimis karys, daugeliu atveju tik jo vadovavimo, geros orientacijos bei taiklaus šaudymo dėka partizanai prasiverždavo iš rusų kariuomenės grupuočių apsupties. Jis organizavo itin aktyvią pasipriešinimo kovą, nuolat rengdavo pasalas ir įvairias akcijas. Ištuštėjusį savo šeimos namą jis užminavo, todėl sovietiniai pareigūnai, norėję į jį pakliūti, buvo sužeisti.

1949 m. gegužės 1-osios švenčių išvakarėse A. Starkaus-Montės vadovaujama partizanų grupė susprogdino Šimonių miestelio (Kupiškio r.) kultūros namų salę. Ten žuvo šešiolika jaunuolių, dar trylika buvo sunkiai sužeista.

Buvo vedęs. Sūnus Antanas.

Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. prie Priegodo ežero (Anykščių r.) Šimonių girioje – susisprogdino kartu su bendražygiais, kareiviams apsupus išduotą Algimanto apygardos štabo bunkerį. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje. Vėliau artimieji juos slapta perlaidojo Adomynės (Kupiškio r.) kapinėse.

1989 m. lapkričio 1 d. jo ir kitų 7 žuvusių partizanų atminimui kapinėse atidengtas paminklinis akmuo su įrašu "Žuvusiems / už Lietuvos laisvę / 1949 lapkričio 1-mą" (iniciatorius – Vladas Pajerskas). Kapavietė išgrįsta lauko rieduliais, įrengtas aštuonių akmeninių kryžių memorialas. Kapavietę ženklina akmens plokštė su iškaltais žuvusiųjų ir čia palaidotų vardais ir gimimo metais: "Algimanto apygardos partizanai / Apygardos vadas pulk. Antanas Starkus-Montė – 1919 / Štabo viršininkas pulk. leit. Albinas Pajarskas-Bebas – 1923 / Org. skyr. viršininkas kapitonas Aleksas Matelis-Audenis – 1919 / Apygardos vado adjutantas Julius Burneika-Tardytojas – 1918 / Kęstučio apygardos vado adjutantas Juozas Leškys-Algis – 1926 / Štabo partizanė Birutė Šniuolytė-Ida – 1931 / Štabo partizanė Stasė Vigėlytė-Živilė – 1926 / Partizanas Jonas Mazurevičius-Briedis – 1925".
  
A. Starkui buvo pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties, 1999 m.).
Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis (po mirties, 1999 m.).

A. Starkaus ir kitų kartu žuvusių laisvės gynėjų žūties vieta Šimonių girioje, 35 metrai į vakarus nuo Priegodo ežero, 0,82 km į pietryčius nuo kelio iš Andrioniškio į Kupiškio–Utenos kelią, 50-ajame Anykščių miškų urėdijos Svėdasų girininkijos kvartale, įtraukta į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (I66, 2000 m.) ir paženklinta.